| JOSIF LEVIN POLITINĖS FILOSOFIJOS A F O R I Z M A I |
I
Istorija – tai impresionistinis paveikslas, kuriame daiktų kontūrai matyti tik iš atstumo. O pažvelgus iš arčiau - vien purvini potėpiai.
* * *
Kirkė suteikė žmonėms kiaulių pavidalą, bet paliko žmogaus protą. Ir kaip dažnai vyksta visai kitokie pasikeitimai: po žmogaus pavidalu slypi kiaulės protas.
* * *
Pasak Platono, valdžioje turi būti tie, kurie žino tiesą. Tačiau tai įgijo išvirkščią pavidalą: tiesa tapo vien tai, ką žino esantys valdžioje.
* * *
Absurdas - tai diktatūros logika.
* * *
Regis, politika nėra sudėtingas dalykas, jeigu su ja susidoroja net primityvūs ir vidutiniai protai.
* * *
Tiesa yra ta, kad iki šiol istorija buvo "daroma" prievarta, tad ar daug joje gerų darbų? Šios istorijos pribuvėjos nemokšiškumu ir grubumu galime paaiškinti ir visus jos padarinių baisumus.
* * *
Baimė vieniems žmonėms sukelia neapykantą, o kitiems - vien beatodairišką garbinimą. Liaudis visai netrokšta laisvės. Laisvė juk įpareigoja, o vergija - visiškai išlaisvina žmogų.
* * *
Diplomatams, kaip žinoma, liežuvis duotas tam, kad slėptų mintis, o politikams ir valdininkams vien tam, kad paslėptų savo minčių nebuvimą.
* * *
Kas yra svarbiau: ar individo teisė naudotis atskiru klozetu, ar teisė individualiai mąstyti? 99 % žmonių pasakys, kad daug svarbesnis yra pirmas dalykas.
* * *
Pats realistiškiausias numatymas - tai numatymas, pagrįstas žmonių bailumu, kvailumu ir niekšingumu.
* * *
Apgaulė taip pat gali būti žmonių santykių forma.
* * *
Kitaip nei laisvei ir demokratijai, diktatūrai visuomet reikia pateisinti jos pačios buvimą remiantis kokiu nors "transcendentiniu" tikslu.
* * *
Koks nevykęs ir baisus yra iškreiptas žodžių derinys "kultūros ministras"; beveik kaip "meilės ministras" Orwello Gyvulių ūkyje.
* * *
"Liaudis yra baisi, kai nebijo", o diktatorius - kai bijo. Nelaimė, jis bijo visada.
* * *
Neišvengiamas bet kokios diktatūros paradoksas: patys svarbiausi ir iš esmės ginčytini dalykai - išmetami iš leistinų ginčų sferos.
* * *
De fact liaudis priklauso valstybei, o valstybė priklauso valdantiesiems.
* * *
Fiktyvi politinė forma dera su fiktyvia politine santvarka.
II
Jei teisus Ekleziastas, kad tas, kuris gausina žinojimą, daugina ir skausmą, tai žmogumi pas mus nepaprastai rūpinamasi.
* * *
Štai įprastinio ginčo apie neegzistuojančius dalykus pavyzdys - proletariato diktatūra ar liaudies valstybė.
* * *
Nuostabu, kad Dostojevskis, taip giliai pažinęs žmogų, taip prastai pažino savo tautą ir jos praeitį, taip pat ir būsimą istoriją. Tai galima paaiškinti tuo, kad paskutiniuoju atveju nusvėrė šališkumas, nacionalinės ir politinės simpatijos, o pirmuoju - meninė ir etinė sąžinė.
* * *
Rusija visuomet buvo europietiška šalis tik kuria nors viena savo ypatybe: XIX a. literatūra, XX a. technika ir tiksliaisiais mokslais.
* * *
Rusijoje filosofinė mintis buvo religijos arba politikos tarnaitė. Ji niekad nebuvo vertinama kaip savarankiška ir jos buvo lengvai atsisakyta, kai pirmoji buvo uždrausta, o antroji - išmesta iš visuomenės gyvenimo sferos.
* * *
Rusija nesukūrė savo filosofijos, nes ji neturėjo nei antikinio filosofinio palikimo (kaip arabai, žydai ir viduramžių scholastai), nei savo Atgimimo (mąstymo revoliucijos). Kita vertus, pirmosios revoliucijos rezultatai, o būtent stačiatikių krikščionybė - pasirodė esanti kur kas mažiau stabili nei Europoje, nes ji nebuvo užgrūdinta proto (antrosios revoliucijos) ir politinės laisvės (trečiosios revoliucijos).
* * *
Anachronizmai yra chroniška Rusijos būsena (ilgabarzdžiai rusų bajorai XVII amžiuje, baudžiava XIX amžiaus viduryje, absoliutizmas XX amžiuje ir t.t.).
* * *
Rusiškas protas yra linkęs į kraštutinumus – ir į dvasingumą, ir į materializmą, šitaip nukrypdamas į mus išaukštinančią arba nužeminančią apgaulę (arba jai pasiduodamas). Bet ir vienu, ir kitu atveju jis linkęs palenkti protą tikėjimui, o tikėjimą - valiai. Wishful thinking yra sustiprinamas wishful belief : taip ir Berdiajevas buvo giliai įsitikinęs, kad Paskutiniojo Teismo dieną, visiems prisikeliant iš mirusiųjų, prisikels ir jo mylimas katinas.
* * *
Ir dar iš Rusijai būdingų prieštaravimų gausos: beatodairiško siautulio ir klusnumo kaita, europietiško intelekto ir azijietiško charakterio mišinys, sugebėjimas europietiškai kariauti, bet nesugebėjimas lygiai taip pat ir dirbti.
* * *
Kas iš tikrųjų buvo rusiška (be Rasputino) caro aplinkoje ir paties caro asmenybėje? Ogi gryniausias kosmopolitizmas ir galų gale baronas von Vrangleris - paskutinis baltagvardiečių vyriausiasis vadas bei Trockio priešininkas.
* * *
Rusijos galybės simbolis - Varinis Raitelis - yra sukurtas prancūzo, užsakius vokietei ir papuoštas lotynišku užrašu.
* * *
Leninizmas - tai rusiška marksizmo transformacija; stalinizmas - tai azijinė leninizmo transformacija, o mengistuizmas - afrikinė stalinizmo transformacija.
* * *
Stalino laikais tiesos poreikis buvo visiškai sunaikintas. Svarbiausia buvo ne tai, kas iš tiesų vyksta, o tai, ką reikia kalbėti; arba ką kalba "ten"; o visa kita, kas buvo susiję su tikrąja dalykų esme, žmonių jau nebedomino. Išnyko ir elementari kiekvieno žmogaus teisė į pažinimą, taip pat žinojimas to, kas vyksta pasaulyje. Tai buvo akivaizdi panieka ne tik tiesai, bet ir žmogui.
* * *
Egzistuoja statistinis revoliucijos entropijos (arba erozijos) dėsnis. Tačiau reikėjo būtent Stalino, kad šį dėsnį panaudotų saviems tikslams.
* * *
Prancūzų revoliucija įvedė kreipinį "tu", o pirmoji rusų revoliucija (Vasario) kreipinį "Jūs". Ir čia glūdėjo gili prasmė. Prancūzų Didžiosios revoliucijos patosu tapo "brolybė", o rusų revoliucijos - žmogiško orumo pritaikymas esantiems ant socialinio dugno.
* * *
1917-1923 metais politinė Rusijos vadovybė buvo labiausiai išsilavinusi pasaulyje. Kas iš tuometinių pasaulio vadovų mokėsi Hegelio logikos? Bet kokiu atveju ne Lloyd George’as ir netgi ne Clemenceau ar teisės profesorius Woodrow Wilsonas. Tačiau dogmatizmas daug ką nuvertino. O juk vien jis ir beliko.
* * *
Revoliucijos pergalę lėmė tai, kad atsirado toks žmogėnas ir netgi pakankamai autoritetingas, kad galėtų priversti partiją (bet ne žmonių mases) įtikėti dviejų rūšių kliedesiais: 1) kad, siekiant išbristi iš Pirmojo pasaulinio karo, nėra kitos išeities, išskyrus vien pasaulinę revoliuciją; 2) kad, pagal Paryžiaus Komunos pavyzdį, yra galimas istoriškai naujas valstybės tipas (be biurokratijos, policijos, reguliariosios kariuomenės ir pan.). Privalu pabrėžti ir tai, kad iki atvykstant Leninui, bolševikų partija pritarė visiškai kitai krypčiai, o liaudis ir kariuomenė sekė Leninu, beje, tik iš dalies, siekdamos vien savu tikslų: taikos ir žemes. Tačiau nei pirmoji, nei pastaroji idėja nebuvo įgyvendintos. Karas užsitęsė net trejus nereikalingus metus, o žemės buvo gauta labai trumpam.
* * *
Leninizmo valdžia buvo vertinama kaip idėjos įrankis; stalinizmui idėja - valdžios įrankis; maoizmas bandė suvienyti abi koncepcijas ir kaip tik iš čia atsirado skurdo egalitarizmas bei nekontroliuojama oligarchija.
* * *
Yra du Leninai: "privatus" ir viešasis, partinis. Pirmasis - tai inteligentiškos aplinkos auklėtinis, laiškų artimiesiems autorius, delikatus sutuoktinis; į visus, net ir į artimiausius bendradarbius besikreipiantis "Jūs", nepakenčiantis Stalino šiurkštumo, besigėrintis Beethoveno sonata, mėgstantis kavą.
Kitas jo veidas - niekinantis savo ir kitų inteligentiškumą, idealizuojantis proletariatą, o siekdamas užsibrėžto tikslo, gudrus ir neišrankus jau bet kokioms priemonėms.
O Stalino asmenyje nerasime jokio dvilypumo, nes šeimoje jis buvo toks pat despotas kaip ir valstybėje (jis - vienintelis "tikrasis tėvas"), visiems įkyriai nurodinėjęs, įžeidinėjęs vado Lenino žmoną. Jis niekino proletariatą, inteligentiją nors ir gerbė, tačiau baisiai jai pavydėjo ir jos nekentė. Jo pasilinksminimai buvo primityvūs ir storžieviški.
Tai, kad Lenino ir Stalino (beje, pirmojo kažkada vadinto "nuostabiuoju gruzinu") santykiai nutrūko, buvo visiškai natūralu ir dėsninga.
* * *
Visi nusigręžė nuo Lenino - tačiau į skirtingas puses: vieni i biurokratijos, kiti į parlamentinės demokratijos pusę. Tačiau jeigu jis nebūtų pripažinęs ir vienų, ir kitų, tai būtų likęs vienišas, kaip tai atsitiko Ciuriche.
* * *
Leninas perprato Staliną, bet ir jis negalėjo visiškai nuspėti to, ką tas galėtų iškrėsti. Ir juk niekas negalėjo. Istorinio nenuspėjamumo dėsnis galiojo ir Stalino veiklai.
* * *
Teisinėje Rusijos liaudies savimonėje valstybinis įstatymas pirmiausia buvo vertinamas kaip griežtai draudžianti arba įpareigojanti norma, o ne kaip tokia valstybinė teisė, kuri saugo ir gina asmenybę. Šiuo požiūriu, "tiesa" buvo vertinama kaip dieviška ir jos niekaip nebuvo galima tikėtis iš žmogaus, juo labiau - iš valdžios. Todėl net siaubingiausią Stalino laikų prievartą liaudis vertino įprastai, o ne kaip kažin ką ypatingo.
* * *
Leninas valdė dekretais, Stalinas - ukazais. Ar žinojo Stalinas, atkurdamas šį caro vienvaldystės laikų terminą, kad ukaz (ukase) įeis i visas indoeuropietiškas kalbas kaip despotiško įsakymo sinonimas.
* * *
1924 metais aš rašiau apie tai, kad valdininkams mąstymas yra patikėtas vien tam, kad visus kitus būtų galima išvaduoti nuo šios pareigos. Belieka tik pridurti, kad Stalino laikais net ir valdininkai buvo galutinai nuo to išvaduoti: pareiga ir teisė mąstyti priklausė jau tik vienam žmogui.
* * *
Jei nekreiptume dėmesio į Stalino "gruziniškumą", jo asmenybėje išlieka dar daug kas nesuprantamo. Svarbu yra ne tai, kad jis augo ir buvo auklėjamas artimoje "raudonojo sultono" (Abdul-Chamido) kaimynystėje ir tokioje aplinkoje, kuri buvo tolima europiečių ar net rusų kultūrai. Juk ne vienas rusų komunistas nebūtų išdrįsęs paskelbti, kad rusų liaudis – pati geriausia visų kitų SSRS tautų atžvilgiu; kanonizuoti Ivaną Rūstųjį, Petrą Pirmąjį, Suvorovą ir Kutuzovą, skelbti karą kosmopolitizmui; garsinti rusų mokslininkų ir išradėjų išskirtinumą. Kita vertus, juk nė vienas rusas nebūtų galėjęs taip abejingai reaguoti į milijonų žmonių žūtį nuo bado Ukrainoje, Leningrade ar kitur. Be to, diktatoriaus mąstymas, besiremiantis nacionalinės nuodėmės ar ydos sąvokomis, o realybėje skatinantis tremti tautas, atspindėjo kaukazietiškus gimininius tautinius santykius (nors hitleriniame genocide jau nebebuvo net tautinės ydos elemento, nes nebuvo ir jokio kaltinim pakako jau vien to, kad tu - žydas). * * *
Nuo Stalino laikų valstybės vadovo charizma (tikra ar dirbtinė) pavirto ištisa institucija.
* * *
Parodomieji Stalino laikų teismo procesai buvo tapę savotišku visos visuomenės modeliu, kai kiekvienas kartoja išmoktą vaidmenį, atlieka iš anksto žinomą procedūrą ir kur visi kartu - kaltintojai, teisiamieji, teisėjai, gynėjai - bet kuriuo momentu gali pasikeisti vaidmenimis, kai nuo teisėjo krėslo iki teisiamųjų suolo - tik vienas žingsnis.
* * *
Stalininio kelio prieštaravimai: viena vertus, tai buvo vienas iš dėsningų lenininio kelio variantų - kolektyvizacija, totalitarizacija ir t.t., o kita vertus - tapo tiesioginiu neigimu, kontrleninizmu; nacionalizmu (Suvorovo, Kutuzovo reabilitacija); antisemitizmu, karjerizmu, antpečiais, vado kultu ir panašiai.
* * *
Leninas buvo fanatikas ir žiaurus, tačiau buvo fanatizmo ribos; Stalinas buvo ne fanatikas, tačiau žiaurus - ir jau be jokių ribų; o Chruščiovas buvo fanatikas, tačiau ne žiaurus; toliau eina ne fanatikai, ne žiaurūs, bet ir ne gerieji.
* * *
Majakovskio mirtis simbolizavo visos epochos, patekusios į aklavietę, savižudybę, taip pat – kultūros, kuri, nors ir priversta atsisakyti savasties, vis vien norėjo išlikti laisva ir autentiška, susinaikinimą.
* * *
Man tarnavo sena moteris, buvusi valstietė, kilusi iš Kijevo apylinkių. Jos šeimoje buvo septynetas brolių ir seserų. Vienas brolis žuvo Pirmajame pasauliniame kare, kitas - Antrajame, trečias - badmečiu, važiuodamas ant traukinio stogo ar laiptelių; viena sesuo (su visa savo šeima) mirė iš bado Ukrainoje 1932 metais; kita - buvo vokiečiu išvežta 1943 metais ir, matyt, žuvo. Liko tik ji viena ir dar brolis, gyvenantis netoli Kijevo. Jie gauna pensiją (46 rublius), turi televizorių, dujas. Šiuolaikinė valstietiška Forsaitų saga. Visa naujausia istorija atsispindi šios paprastos šeimos likime.
* * *
Į Staliną buvo žvelgiama kaip į stebukladarį, o į Chruščiovą - kaip į fokusininką.
* * *
Dažnai sunku pasakyti, kas iš tikrųjų dėjosi oficialiame sovietų moksle: profesionalioji šizofrenija ar saviveiklinė režisūra pagal Stanislavskį.
* * *
Jei tokie menkystos (kaip A. arba C. ir tutti quanti) gali tapti SSRS Mokslų akademijos nariais ir net akademikais - ar tai ne demokratijos viršūnė? Šiaip ar taip, bet tokia demokratija juos visiškai tenkina.
III
Bet kuriai valdžiai būtina palanki aplinka. Demokratinė valdžia ją randa jau parengtą. Tokią aplinką rado ir Leninas. O Stalinas ir Hitleris patys sau susikūrė reikiamą aplinką panaudoję fizinį smurtą ir propagandą. Tik tam dar buvo reikalinga "žaliava", paruošta iš žmogienos.
* * *
Totalitarinei diktatūrai (Hitleris) buvo būdingos organizuotos žudynės, organizuota apgaulė, organizuotas melas, organizuota korupcija.
* * *
Fašizmas - tai nacionalizmas, nusmukdytas iki paroksizmo.
* * *
Trečiajame Reiche buvo prarastas leistinumo kriterijus. Tokie posakiai, kaip es modus in rebus - "meluok, bet žinok saiką" buvo galutinai užmiršti. Nebuvo reikalaujama išsaugoti nors regimybę objektyvumo, netendencingumo, beaistriškumo - šia prasme įvyko visiškas vertybių perkainojimas. Buvo net liautasi drovėtis, kai vienas melas buvo pradėtas keisti kitu, nors ir visai priešingu melu. Ši vienadienė konjunktūra įgijo tokio pat vienadienio kategorinio imperatyvo bruožų.
* * *
- Trys periodai Trečiojo Reicho istorijoje:
- 1) smurtas įsigalėjo labiau negu melas;
- 2) melas susilygino su smurtu, be to, abu įsigalėjo maksimaliai;
- 3) melas įsigalėjo labiau negu smurtas.
- 2) melas susilygino su smurtu, be to, abu įsigalėjo maksimaliai;
* * *
Hitlerinėje Vokietijoje žmonės buvo pasiskirstę į dvi kategorijas: į kvailius ir į apsimetančius kvailiais.
* * *
- Trys melo pasekmės:
- 1) savęs tvirkinimas;
- 2) tvirkinimas tų, kurie žino, kad tai melas;
- 3) visų likusiųjų kvailinimas.
- 2) tvirkinimas tų, kurie žino, kad tai melas;
* * *
Esti valstybių su savo autentiškomis įstaigomis ir plėtojamais tarptautiniais santykiais, o yra ir tokių, kuriose visa tai tik mėgdžiojimas, butaforija. Ryškiausias to pavyzdys: Trečiasis Reichas ir jo Reichstagas, tarptautinės sutartys, atstovybės ir pan.
* * *
Galima ieškoti kolektyvizacijos ir 1930-1931 metų išbuožinimo bei dujų kamerų 1942-1944 metais analogijos. Lygiai taip pat, kaip buvo diegiamas prievartinis sovietinės kooperacijos planas, buvo vykdomas ir zoologinis antisemitizmas, tačiau vėlesnių įvykių, kai milijonai žmonių bus išvaryti iš savo žemės ir paversti "spec. persikėlėliais", o dešimtys milijonų žmonių - kolchoznikais arba milijonai žmonių bus sunaikinti dujų kamerose, negalėjo numatyti niekas, nes buvo peržengtos visų istorinių "dėsningumų" ribos.
* * *
Apie Gulagą. Tiesa yra ta, kad jau nuo pat Spalio revoliucijos, įvykusios Rusijoje, pradžios bolševikai laikėsi princip "tikslas pateisina priemones". Tačiau iki Stalino buvo panaudotos dar ne visos priemonės, o apie kai kurias jų visiškai nenusimanyta. Tačiau viskam yra savas laikas.
Ar įmanoma lyginti Stalino piktadarybes su hitlerinėmis? Šis vertinimas yra sunkiai atskiriamas nuo subjektyvių dalykų: Solženicynas buvo ne žydas ir todėl galėjo pasakyti, kad nėra tautos, nelaimingesnės už rusų, tačiau užmiršęs, kad žydus karo belaisvius net ne marino badu, o "likviduodavo" iš karto. Kita vertus, juk ir aš, pavyzdžiui, nebuvau politinis kalinys. Tačiau štai jums scena iš lenkiškos Karo ir okupacijos kronikos: iš degančio geto išbėga keletas vaikų, kurie slepiasi, glaudžiasi prie namų sienų, o pro šalį einanti moteris, vedina savo vaikais, tuoj pat parodo juos esesininkams. Tie cča pat šūviais į galvą nužudo vaikus. Ir jei tai buvo minima ir "Gulage", tai galime lyginti. Juk esmė - ne aukų skaičius, bet sužvėrėjimo lygis. Šimtas tūkstančių Babij Jaro (1) aukų "nusveria" du šimtus tūkstančių Drezdeno bombardavimo aukų.
Ir tai - "Juodoji knyga". Normaliu žmogišku atsaku į šią knygą ir jos sukeltus išgyvenimus galėtų būti oficiali "Baltoji knyga", kurioje būtų surinkta atitinkama dokumentacija, paaiškinimai, konkrečių kaltinimų tyrimo duomenys ir pan. Dėl tikslumo Raudonajam terorui būtų galima priešinti ne mažiau žiaurų Baltąjį terorą (nuo kurio stebuklingai išsigelbėjo Osipas Mandelštamas, deja, po dvidešimties metų vis dėlto kritęs kaip pirmojo auka). Tačiau šiandien tam nepakanka nei vyriškumo, nei padorumo. Apskritai bet koks medalis turi ir kitą pusę, o drabužis būna ne vien išvirkščias. Kitas dalykas, kai matoma pusė panaudojama vieninteliam tikslui - išvirkščiajai pusei paslėpti.
* * *
Dar apie Gulagą: esmė slypi ne vien lagerius pastačiusiame politiniame režime, bet ir imanentinėje, vidinėje bei savitoje kalėjimų, lagerinės sistemos logikoje, o svarbiausia - jos nenumaldomas poveikis kalėjimų prižiūrėtojų psichologijai.
* * *
Pasak Darwino, žūtbūtinė gyvūnų kova dėl išlikimo - tai būtina geresnės rūšies atsiradimo sąlyga. Ir būtent čia slypi tikrosios idėjinės hitlerizmo šaknys, tuo tarpu Wagneris ar netgi Nietzsche gebėjo sukurti vien nacionalinės romatikos kupiną atmosferą. Tiesą sakant, Atilai, Čingischanui, Tamerlanui ir Enver-pašai (budeliui, išžudžiusiam šimtus tūkstančių armėnų) nė neprireikė jokio Darwino, bet Europoje tokia masiniam naikinimui skirta "teorinė bazė" buvo labai reikalinga. Pakako jau vien to, kad gamtos dėsniai buvo panaudoti net ir žmonių visuomenės gyvenimui aiškinti. O juk riba, skirianti žmogų nuo žvėries, buvo panaikinta tos pačios rūšių kilmės teorijos.
IV
Taigi, istorija nuolat kartojasi. Tai, kas pirmą kartą buvo tragedija, antrą kartą jau tampa farsu, o trečią - absurdo teatru.
* * *
Totalitarizmas veikia kaip įsisenėjęs įprotis, iškeltas į principo rangą. Ir tai jo pastovumo priežastis. Tačiau bet koks įprotis galų gale neatsispiria besikeičiančių sąlygų poveikiui.
* * *
Blogas žmogus gali panaudoti piktiems kėslams bet kokią ideologiją, o geras - nukenksminti bet kokią ideologiją arba galiausiai bent jau susilpninti joje slypintį blogį. Istorija žino nemažai švelnių marksistų ir žiaurių krikščionių. Žmogus gali sutaurinti arba sugadinti, suteršti bet kokią ideologiją. Savo ruožtu ideologija taip pat gali paveikti žmogų - nors ir ne bet kokį.
* * *
Totalitarizmas yra susijęs su totaliu nepasitikėjimu, kartais peraugančiu net į patologinį įtarumą (Stalinas). Ir tai yra ne vien baimės, o labiau nepasitikėjimo inercija. Diktatoriaus mirtis sukelia politinio neapibrėžtumo situaciją. O patys stipriausieji, nepasitikintys vienas kitu, iškelia mažiausiai pavojingą (kaip jiems patiems atrodo) "pilkąjį arkliuką": Staliną, Chruščiovą, Sadatą; galų gale, visi jie yra to "pilkojo arkliuko" pastangomis likviduojami arba brutaliai nušalinami nuo valdžios. Tai, kas įvyko po Lenino, Stalino, Nasero, Franko mirties, panašu į dėsningumą (senovės analogija: romėnų triumviratų istorija).
* * *
Vokietis praktiką derino prie teorijos, o rusas teoriją pritempė prie praktikos; anglosaksas apsiribojo vien praktika.
* * *
Rusiškojo proto kraštutinumai: matematinis techninis griežtumas arba visai nekontroliuojamo tikėjimo savivalė. Abu susijungė - netgi susiliedami - Florenskio asmenybėje. Tačiau dažniausiai jie yra priešingi vienas kitam ir veikia kaip antagonistinės jėgos, reikšdamosi įvairiose viena kitai priešiškose sferose.
* * *
Nėra tikslaus rusiško anglų kalbos žodžių efficient, efficiency ekvivalento. O ar yra tikslus angliškas (arba vokiškas) ekvivalentas grynai rusiškų разгильдяйство, расхлябанность, безолаберщина?
* * *
Viena iš istorinių Rusijos ir Vakarų nesėkmių: totorių jungo pabaiga beveik sutapo su Bizantijos, buvusios rusams kaip vienu svarbiausių kultūros židinių, nuopoliu. Todel (arba - ir todėl) išsivadavimas iš totorių vergijos nesąlygojo dvasinio rusų kultūros atgimimo.
* * *
Dar neištirtas samovaro vaidmuo visuomeniniame kultūriniame Rusijos gyvenime ir jo įtaka kai kurių ypatingų inteligentijos, pirklių, miestiečių ir kitų sluoksnių atstovams būdingų bruožu raidai. Inteligentiją šis pilvotas bedugnis samovaras smagiai nuteikdavo begalinėms diskusijoms, užtrukdavusioms iki išnaktų, tuo tarpu paprastas arbatinukas arba televizorius niekaip nepalieka ginčams nei laiko, nei noro.
* * *
Socialinė revoliucija įvyko visose Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse, tačiau Rusijoje ji įgavo šių išskirtinių ypatybių: 1) nuosavybės ekspropriacija; 2) visų ankstesnių europietiškų revoliucijų laimėjimų atmetimas.
* * *
Rusų nacionalistai pagaliau turėtų pripažinti, kad, vertinant kariniu požiūriu, carizmas pavertė Rusiją antrarūše valstybe (pralaimėjimai 1904-1905 ir 1914-1916 m.); o komunistai ne tik kad grąžino jai didžiosios valstybės statusą, bet ir pavertė Rusiją viena iš supervalstybių – tokioje padėtyje ji dar niekad nebuvo atsidūrusi (nebent 1812-1813 m.) – t.y. vienintele valstybe, ne tik išsaugojusia, bet ir išplėtusia savo milžiniškas valdas.
* * *
Vakaruose iš pradžių labiausiai buvo bijota bolševikinės propagandos, o jau vėliau ir net dabar – karinės SSRS galios; o pas mus, SSRS, atvirkščiai – pirmaisiais metais bijota intervencijos ir "kryžiaus žygio", mažiausiai buvo jaudinamasi dėl idėjinės supuvusių Vakarų įtakos; o štai dabar bijoma būtent pastarosios.
* * *
Prabudusi rusiška savimonė atrado Vakarus jau visai savarankiškus, su visais jų prieštaravimais ir trūkumais (vieniems tai buvo revoliucija, o kitiems – katalikybė, dar kitiems – kapitalizmas ir miesčioniškumas, o likusiems – striptizas, disco, visko leistinumas, narkomanija). Taip, Vakarai blogi, bet juk iki šiol realios alternatyvos buvo stalinizmas, chomeinizmas, chunveibinizmas.
* * *
1939-1945 metų karas buvo tapęs tikru antruoju pasauliniu tvanu. Todėl daug kas iš viso to, kas išliko iš prieškarinių laikų, atrodo jau esą prieštvaniniai dalykai.
* * *
Kažkodėl marksizmas vis labiau tolsta nuo Europos. Iš pradžių Rusija, po to Kinija, o dabar - Etiopija, Mozambikas.
* * *
Dvi senojo rusų pasaulio atramos: popas ir budelis. Pagal abėcėlę reikėtų pradėti nuo pastarojo.
* * *
Nacionalinė sąmonė ir religiniai siekiai yra du savaiminiai dalykai, ypač išryškėjantys kaip natūrali reakcija į prievarta diegiamą ateizmą ir internacionalistinę frazeologiją. Tačiau kai viena ir kita staiga įsiveržia į politikos sferą ir pradeda sąlygoti valstybės vidaus politiką – visa tai įgauna tik naują totalitarizmo pavidalą, formuoja naują vergiją, naują nelaisvę.
* * *
Rytų despotijos paradoksas: visi tarnauja ir padeda stiprinti režimą, kuriame jiems patiems (o ypač sostui artimiausiems) nuolat gresia kirvis arba kuolas.
* * *
Iki pat 1945 metų japonų monarchija taip pat buvo nepavaldi visuomeniniam vertinimui (imperatorius – Saulės deivės palikuonis) – tačiau tai nesutrukdė tolesnei šalies raidai.
* * *
Anksčiau politika buvo ideologijos įrankis, o paskui atvirkščiai: ideologija tapo politikos įrankiu.
* * *
Vadovaujantis daugumos, mažumos ar asmenybės sąvokomis, revoliucija visada yra ypač audringa ir ryški nedidelės žmonių grupės, o kai kada net ir vienos asmenybės, valios bei energijos išraiška.
* * *
Solženicynas "gudravo", siekdamas perteikti ikirevoliucinę Rusijos istoriją caro akimis – kaip tik todėl jis ir išvengė būtinybės sukurti savo koncepciją.
* * *
Solženicynas akivaizdžiai remiasi vien materialistine priešprieša: komunizmas–kapitalizmas, nesuvokdamas, kad šiuolaikiniame pasaulyje daug svarbesnė totalitarizmo (bet kuriuo pavidalu) ir laisvės priešprieša.
* * *
Rusų tauta turi ypatingą sugebėjimą asimiliuoti ir asimiliuotis. Yra surusėjusių vokiečių ir jakutais tampančių rusų.
* * *
Parlamentarizmo sąlygomis valdymas yra labai varginantis užsiėmimas. Ir tas, kuris ant savo pečių užsiverčia šią sunkią naštą, jau iš anksto žino, kad jam nuolat įkyrės parlamentinė opozicija, nepatenkintieji savoje partijoje, spauda, žmonių demonstracijos, viešieji oponentų pasisakymai ir pan., o visiems juk reikia atsakyti, nuolat teisintis. Nekalbant jau apie netikėtumus, susijusius su kiekvienais rinkimais. Žinoma, sėdėti pasislėpus už plieno durtuvų sienos yra kur kas patogiau ir ramiau nei ant adatų…
* * *
Jei tai tiesa, kad kiekviena tauta turi tokią vyriausybę, kokios nusipelno, tai, atrodo, neišvengiama ir tai, kad kiekviena vyriausybė galų gale gauna tokią tautą, kokios ir nusipelnė.
* * *
Milžinas ant molinių kojų? (2). Vis dėlto ne. Milžinas su moline galva, tačiau plieninėmis kojomis.
* * *
Dabartinis užsienio politikos posūkis, kurį nulėmė pirmiausia ekonominiai poreikiai, atrodo, patvirtina mano numatymą, kad kada nors atsiras reformatorius, kuris prabils apie vidaus politikos pokyčius ir tai yra, ko gero, vienintelė išeitis, kurią galima numatyti (3).
* * *
Juo daugiau valdžios įgyja žmogus, tuo mažiau galima tikėtis, kad ši valdžia bus panaudota protingai. Juk juo daugiau atsiveria galimybių, tuo daugiau atsiranda troškimų ir iliuzijų apie savo galias, tuo daugiau nekantrumo ir nepakantumo kitų nuomonei, tuo mažiau objektyvių informacijos šaltinių ir t.t., ir t.t.
V
Lenkų humoristas, turintis žydišką pseudonimą Lec (pokštininkas, aštrialiežuvis) klastingai klausia, kas yra pažanga: "Ar pažanga atsiranda tada, kai žmogėdra naudojasi peiliu ir šakute?" Žinoma, ne, tačiau kai žmogėdra tampa jau ne žmogėdra, tai vis dėlto yra pažanga. O juk kanibalizmas egzistavo Polinezijoje dar XX amžiuje (nekalbant jau apie atskirus kanibalizmo atvejus ypatingomis aplinkybėmis – badas Pavolgyje 1922 metais, Nobile’o ekspedicija). Ir galbūt šis faktas gali tapti pažangos etalonu. Branduolinio atominio ginklo išradimas – tai ne pažanga, tačiau jo nepanaudojimas, motyvuotas ne tik sąmoninga savisauga, bet ir rūpesčiu dėl žmonijos likimo – tai jau būtų pažanga.
* * *
Fanatizmas ir ironija – tai du nesuderinami dalykai. Fanatizmas užmuša ironiją, o ironija – fanatizmą. Fanatizmas, nepriklausomai nuo to, ką skelbia (musulmoniškąjį fatalizmą ar marksistinį determinizmą) – visada voliuntaristinis; o ironija linksta į kvietizmą ar net fatalizmą.
* * *
Branduoliniame–elektronikos–genetikos amžiuje visa, kas politiška, gali peraugti į tai, kas apokaliptiška.
* * *
Mass media dėka visur ypač aiškus manipuliavimas žmonių masėmis. O būtent tokio užmojo manipuliavimo monopolizavimas yra labai pavojingas ir baisus. Čia manipuliavimas pereina į kvailinimą – nors tai būtų lyg ir neįmanoma demokratijos sąlygomis.
* * *
Religijos ir tautiškumo atžvilgiu valstybė turi tapti budria stebėtoja, savo ateitį patikėdama visuomeninei ir asmeninei iniciatyvai.
* * *
Dauguma taikos šalininkų kovoja už taiką ne todėl, kad nenori žudyti, o todėl, kad patys bijo nukentėti nuo smurto.
* * *
Mokslas nepakenčia nei dogmų, nei juo labiau jų mišinio ar derinio.
* * *
Tarptautinių santykių plėtros pobūdis priklauso nuo to, kaip yra ištobulėjusios griaunamosios jėgos. Ir svarbiausia yra tai, kad dabar viena valstybė gali sunaikinti visą žmoniją. Karo atveju jau negalime pasikliauti tuo, kad, atsidūrusi ant žūties slenksčio, ji nepasinaudos šia priemone.
* * *
Vakarų laivas plaukia įgydamas vis didesnį pagreitį, be visagalio kapitono ir net be kompaso. Galbūt čia slypi jo jėgos ir sėkmės paslaptis.
* * *
Europa pasijuokė iš daugelio prognozių - pradedant Marxu ir tęsiant iki pat Stalino, pradedant Chomiakovu ir … iki pat Dostojevskio. Jai pavyko suderinti visiškas priešingybes: techniką su filosofija, mokslą su religija, biurokratizmą ir laisvę, turtingųjų mažumą su aukšta daugumos gyvenimo kokybe. Tad kaipgi triumfavo šios trys svarbiausios Vakarų "nuodėmės": komunizmas, ateizmas, pantechnicizmas? Ir kas iš tiesų yra veiksmingiau: laisvė, kultūra ir demokratija ar patvaldystė, stačiatikybė, liaudiškumas?
* * *
Atominiame amžiuje vienasmenė kokio nors fiurerio diktatūra pavirsta tarptautine grėsme. Dar niekad vidinė vienos valstybės sankloda nebuvo taip smarkiai susijusi su gyvybiniais kitų valstybių interesais. Be to, šiomis sąlygomis neribota vieno asmens valdžia jau savaime gali sukelti beprotybę.
* * *
Darvinizmo pėdsakai moksle yra gerokai gilesni nei visuomeniniame gyvenime, o marksizmo – atvirkščiai, tuo tarpu froidizmas išplėtojo savo įtaką literatūroje, kai kuriose mokslo ir visuomenės gyvenimo srityse. Beje, pastarasis tapo pačia nuoširdžiausia bei garbingiausia žmogaus savižvalga. Be šito negalima žengti toliau, o žengti toliau būtina.
* * *
Šiuolaikinė civilizacija, kitaip nei romėniškoji, yra grindžiama sparčiai plėtojamų tiksliųjų mokslų, fizikos, matematikos, matematinės logikos raida. O tai jau nulemia ir kitokį raidos kelią.
* * *
Europos kultūroje pamatinės platoniškosios dorybės pasipildė trimis teologinėmis: tikėjimu – kaip įsitikinimu dvasinio prado tikrumu; viltimi – kaip jo galutine pergale; meile – keliu į šią pergalę. Tikėjimas ir viltis buvo perimti iš judaizmo, o meilė atsirado kaip tolesnis šių jo pradų raida.
* * *
Daugelis pasaulio sukūrimo paslapčių ir mįslių jau yra atskleistos. Ir vis dėlto mus supa daugybė paslapčių ir mįslių, kurias kūrė ir tebekuria žmonės ir kurias įminti kartais kur kas sunkiau.
* * *
Mano apmąstymus apie būsimą žmonijos raidą galima pavadinti stebuklo laukimu. Tačiau tai jau ne taip ir beviltiška. Juk istorija kupina stebuklų, kuriuos galima suprasti kaip nenumatomų, nenuspėjamų, nelauktų ir netikėtų įvykių atsiradimą, lygiai kaip ir neišsipildymą tų nepaprastai trokštamų, numatytų, apskaičiuotų ir "dėsningų" būtinų dalykų. Argi "sugrįžimas į Sioną" – eschatologinė tikinčiųjų žydų svajonė – nebuvo stebuklas? Argi Hitlerio atsisakymas gaminti atominį ginklą, jau turint "Fau", nebuvo stebuklingas pasaulio išsigelbėjimas? Šiuo atveju nebuvo likę jokios vilties, išskyrus stebuklo meldimą, kurį sutvirtino vien tikėjimas tuo, kad nėra nieko amžino po saule.
* * *
Pagal Platoną, valdovai turi būti filosofais, o pagal Chruščiovą - agronomais.
* * *
Absoliuti valdžia žmones sugadina absoliučiai: ir valdančiuosius, ir pavaldinius.
* * *
Diktatorius niekuo nepasitiki, bet valdžioje jis vis dėlto išsilaiko dėl potencialių konkurentų tarpusavio nepasitikėjimo.
* * *
Demokratiškai išrinkti lyderiai problemas sprendžia, o diktatoriai jas išgalvoja.
* * *
Socialistinis realizmas - tai tikroviškas pseudorealybės atvaizdas.
* * *
Užrašas juodomis raidėmis ant filosofijos knygos "tarnybiniam naudojimui" - tai ne tik biurokratizmo, bet ir beprasmybės nec plus ultra. Tačiau šiame absurde slypi savita logika ir tai yra totalitarizmo logika, kuri kartu tampa absurdo logika. O bandymas ja vadovautis yra toks pat kaip ir tame sename anekdote apie pirklius, kurie, atvirai iškloję advokatui apie visus savo reikalus, galiausiai tarė: "O kur reikės, gerbiamasis jau ir pats pameluosite".
* * *
Descartes’o abejonės - tai gyvas neišsipildžiusio Vakarų europiečių grynosios tiesos siekio įsikūnijimas. Ko vertas, lyginant su tuo, sugalvotas Faustas? Net ir Dievas domino Descartes’a pirmiausia kaip tiesos garantija.
* * *
Pascalis sako, kad jei žmonėms lemta klysti, tai tebūnie tai viena bendra visų klaida. Bet kas gali būti blogiau už šį "vienbalsį" pritarimą klaidai.
* * *
Geothe vienoje iš savo epigramų rašo, kad jis sugaišo net dešimt metų Kanto veikalams studijuoti ir dar tiek pat, kad juos visiškai užmirštų.
* * *
Antimefistofelis: vis trokšta gero, bet vis daro bloga (stets das Gute will, und stets das Bose macht).
* * *
Atominis amžius – tai naujas pažinimo medis ir naujas išvarymas iš rojaus (ikiatominis amžius dabar atrodo kaip tikras rojus).
* * *
Dabar atsirado Tele–Kino–Mensch. Esminis šių žmonių požymis: jie vienas kitam neįdomūs ir kiekvienas iš jų pats sau taip pat yra neįdomus.
* * *
Feuchtwangeris pasisako už proto diktatūrą, tačiau tai yra absurdas, contradictio in adjecto. Protas negali būti diktatoriškas. Protas – tai apmąstymas, neklystamumo atmetimas.
* * *
Tokių vienišių kaip Tolstojus ar Tagorė, ar net Einsteinas ir Romainas Rolland'as, įtaka rėmėsi vidiniu Sąžines ir Išminties deriniu. Ir niekas iš mūsų amžininkų negali į tai pretenduoti.
* * *
Atgimė animizmas: mes ir vėl esame apsupti nematomų dvasių bei būtybių – radio bangų, kosminių spindulių, mikrodalelių, virusų, genų. Keista dialektika.
* * *
Beveik nenugalimas yra tas melas, kuriame slypi dalis tiesos.
* * *
Tai, kas mąstančiam žmogui yra pragaras, nemąstančiam gali tapti tikru rojumi. O juk tokių žmonių dauguma.
* * *
Tik nedaugelis neturi teisės būti patys savimi, o visi kiti - tapti patys savimi.
* * *
Žmogus, keliaujantis tarp žvaigždžių, nebus vien paprastas kosminis vairuotojas. Ar tai gali būti, kad ji tiesiog pakerės begalybės pojūtis?
* * *
Valstybės ir partijos - tai organizacijos, kurios suteikia galimybę paveikti istorijos eigą ne tik protingiems žmonėms, bet ir kvailiams (Nikolajus II) ar net bepročiams (Hitleris).
* * *
Montesquieu sak "Laimingos yra tautos, kurių metraščius yra nuobodu skaityti". Mūsų (sovietinių - red.) laikraščių daroma viskas, kad ateityje istorikai pripažintų mus laimingiausia tauta.
* * *
Dar kartą įsitikini, kokia didi yra dvasinė jėga, kai pamatai, kad žmonės, igiję neribotą politinę ir karinę galią bei valdantys didelius turtus, bijo kokio nors nuskurdusio kūrėjo.
* * *
Kokia prieštaringa Rusijos esmė: tai gerumas ir kraugeriškumas, vergija ir laisvamanybė, religingumas ir bedievystė, šventumas ir nuodėmingumas, nusižeminimas ir prievarta - ir visa tai įtempta iki kraštutinumo.
* * *
Rusų tautos genialumas ar genialumo apraiškas dažnai lydi kokie nors "keistumai". Visi jie kaip nors "kvailiojo": Tolstojus ir Dostojevskis, Gogolis ir Caadajevas, Petras I ir Suvorovas, Andrej Belyj ir Chlebnikovas. Galbūt tai paaiškinama tuo, kad jie neturėjo tikrojo, giluminio ryšio su savo artimiausia aplinka.
* * *
Iš pradžių - tikėjimas idėja, paskui - tikėjimas vadu, o po to - tikėjimas partija. Ir tai yra ciklo pabaiga.
* * *
Vieni "pranašai" neįvertino vergijoje slypinčių galimybių, o kiti – galimybių, kurios suteikia laisvę.
* * *
Istoriją kuria vienpusiški žmonės, nes omnis actio - negatio; tačiau rašyti ją privalo visapusiški žmonės.
Iš rusų k. vertė Lilijana Astra
Dailininkas Ilja Bereznickas
Paaiškinimai: (1) Masinių žydų žudynių vieta netoli Kijevo (Ukraina), įamžinta garsioje rusų rašytojo disidento E. Kuznecovo knygoje "Babij Jar" (vert.).
(2) Taip buvo šmaikščiai vadinama SSRS (vert.).
(3) Šis J.Levino numatymas išsipildė po kelių dešimtmečių, kai valdžia Kremliuje atiteko Michailui Gorbačiovui ir prasidėjo ekonominių pokyčių metas, vadinamoji perestroika (vert.).
NAUJOJI ROMUVA, 2003 Nr. 2 (543)