ŠIUOLAIKINIS VALSTYBĖS VALDYMAS
SOCIALINIO ATSILIKIMO ĮVEIKIMAS.
Kaip atkurti socialinį saugumą ir stabilumą Lietuvoje?
ES galioja bendros Europos socialinės apsaugos nuostatos, kurios yra viršesnės už nacionalinius šalių įstatymus. Šios taisyklės galioja ir Lietuvos piliečiams nuo pat pirmosios narystės ES dienos (2004 m. gegužės 1 dienos).
Atsižvelgiant į tai, kad bendros ES socialinės apsaugos sistemos nėra ir kiekviena ES šalis socialinę apsaugą reguliuoja atskirai, Lietuva taip pat savo socialinę apsaugą turi tvarkyti savarankiškai.
Prancūzijos nacionalinio statistikos instituto duomenimis, asmuo, kuris gyvena vienas ir kurio grynosios pajamos per mėnesį nesiekia 579 eurų (maždaug 2000 litų), laikytinas atsidūrusiu žemiau skurdo ribos. Deja, Lietuvoje darbo apmokėjimui tenka mažiausia lyginamoji dalis tarp kitų Rytų ir Vidurio Europos valstybių: BVP per pastaruosius ketveris metus išaugusi 27,8 proc., samdomųjų darbuotojų vidutinis mėnesio darbo užmokestis (bruto) negalutiniais duomenimis padidėjo nuo 970,8 Lt (2000 m.) iki 1072 Lt (2003 m.), t.y. 102,2 Lt arba tik 10,4 proc. Per tą patį laikotarpį BVP, tenkantis vienam gyventojui, šoktelėjo nuo 12,8 tūkst. Lt iki 15,8 tūkst. Lt arba 23,4 proc.
Tačiau Lietuvoje iki šiol ypač sunkiai formuojasi vidurinysis pasiturinčių žmonių sluoksnis,
kuris lemia socialinį ir politinį stabilumą valstybėje. Nenormalu, kad šiandien, sparčiai
augant ekonomikai, skurdas yra įsigalėjęs visose Lietuvos gyventojų grupėse: gydytojų,
mokytojų, aukštųjų mokyklų dėstytojų, kultūros darbuotojų, dirbančiųjų smulkaus ir vidutinio
verslo įmonėse, kaimo gyventojų, nekalbant jau apie bedarbius ar pensininkus.
Lietuvoje vaikų turinčios šeimos gyvena skurdžiausiai: santykinis skurdo lygis tarp šeimų, turinčių
vaikų iki 18 metų, 2003 metais buvo 20 proc. arba 3 proc. didesnis nei vidutiniškai šalyje.
Šiandien vyraujantis gyventojų daugumos skurdas, didelė neoficiali darbo rinka, bedarbystė, šešėlinis užimtumas, nelegali darbo jėgos migracija rodo racionalios ir efektyvios socialinės politikos stygių. Dar daugiau, šalies socialinė politika yra melaginga ir dviveidė: jei merams atlyginimai didinami iš karto net 1000 litų, tai kitų specialistų grupėms darbo užmokesčio didinimui skiriama dešimtis kartų mažiau – visa tai iškilmingai įvardinant ženkliu pajamų „padidėjimu". Taigi, šiuo metu Lietuvoje specialistų ir kitų darbuotojų darbo užmokestis yra nepakankamas ir neatitinkantis bendros ekonominės plėtros galimybių. Įstojus į ES, skirtumas tarp kitų ES valstybių ir Lietuvos gyventojų pajamų pasieks iki šiol neregėtą mastą.
Socialinėje sferoje Lietuvoje kyla didelė grėsmė, susijusi su nekontroliuojama darbo jėgos, ypač aukštos kvalifikacijos specialistų, emigracija į kitas Europos ir pasaulio valstybes.
Dar viena giluminė šalies socialinio atsilikimo priežasčių – neišbalansuotas valstybės biudžetas, kai biurokratinėms reikmėms ar kai kurioms atskiroms sritims teikiamas akivaizdus prioritetas.
2004 metų šalies biudžeto lėšų paskirstymas, lyginant su 2003 metais:
Centrinių valdžios organų finansavimas padidėjo + 70 %
Ekonomika + 68,8 %
(transportas ir ryšiai, kuro ir energetikos pramonė,
statyba, kita ekonominė veikla)
Gamtos apsauga +211,2 %
Valstybės valdymas, gynyba + 32,84 %
Visuomenės apsauga ir tvarkos palaikymas + 19,4 %
Gynyba + 17,6 %
Tačiau sveikatos apsaugos finansavimas padidėjo vos + 6,8 %
Kultūra, poilsis, religija + 10,4 %
Švietimas + 12,3 %
Socialinė apsauga + 16,8 %
Socialinė sfera + 8,3 %
Savivaldybių biudžetas + 6 %
Lietuvos darbo politiką būtina keisti iš esmės. LIETUVOS KELIO strategija susijusi su būtinybe įgyvendinti demokratinius socialinės apsaugos ir darbo politikos principus, susiejant juos su realiomis gyventojų reikmėmis, kylančios šalies ekonomikos sąlygomis. Tuo tikslu būtina siekti naujų valstybinių sprendimų, kuriant efektyvią gyventojų pajamų politiką ir įtvirtinant stabilią gyventojų pajamų sistemą bei vykdant demokratinę specialistų darbo užmokesčio reformą šalyje (atitinkančią ir būtinuosius Europos Socialinės Chartijos 4 str. "Teisė į teisingą atlyginimą" reikalavimus).
Demokratinės specialistų darbo užmokesčio reformos esmė - sutvarkyti politikų, tarnautojų ir kitų kvalifikuotų specialistų darbo užmokesčio sistemą Lietuvoje.
LIETUVOS KELIO tikslai:
pirma, inicijuoti Lietuvos specialistų darbo užmokesčio reformą, paremtą jų išsilavinimo, kvalifikacijos, darbo stažo kriterijais, įteisinančiais sąžiningo ir iniciatyvaus darbo skatinimą. Gerai apmokamas ir kvalifikuotas darbas turi tapti Lietuvos gyventojų gerovės ir stabilumo pamatu, o ypač formuojant ir stiprinant vidurinįjį gyventojų sluoksnį.
Šiuo metu valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimas yra įteisintas atskiru nomenklatūriniu įstatymu, jiems suteikiant išskirtines darbo užmokesčio dydžio ir apmokėjimo sąlygas, kurios skiriasi nuo visų kitų aukštos kvalifikacijos specialistų (pgl. Lietuvos Respublikos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, nauja redakcija 2003-01-28).
Kitų valstybės tarnautojų darbo apmokėjimas yra įteisintas taip pat atskiru Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu (nauja redakcija nuo 2003-01-28), o visų likusių kvalifikuotų specialistų (gydytojų, mokytojų, kultūros darbuotojų, mokslininkų) darbo apmokėjimas yra įteisintas jau tik Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro įsakymu (LR Švietimo ir mokslo ministro įsakymas, 1998 m. gruodžio 17 d., Nr. 1565), kuriuo švietimo, medicinos, kultūros bei socialinių darbuotojų tarnybinius atlyginimus įpareigojama nustatyti pagal atitinkamų ministerijų nustatytą tvarką ir, žinoma, numatant šiai didžiausiai Lietuvoje specialistų grupei mažiausius darbo užmokesčio koeficientus.
Faktinė Lietuvos kvalifikuotų specialistų darbo užmokesčio nelygybė, įtvirtinanti privilegijas tik tam tikroms išskirtinėms grupėms, iškreipia įgyto aukštojo išsilavinimo, kvalifikacijos kėlimo, darbo stažo augimo ir kitus darbo apmokėjimo principus, nuostolinga valstybei (emigruojant geriausiems specialistams), be to, prieštarauja šalies Konstitucijoje įtvirtintoms teisingo mokėjimo už darbą nuostatoms ir 1996 metų Europos Socialinės Chartijos, 2001 gegužės 15 d. ratifikuotos Lietuvoje, principams.
Antra, kasmet didėjant bendrajam vidaus produktui, LIETUVOS KELIAS siekia įgyvendinti Nacionalinę proporcinio pensijų augimo strategiją.
Šiandien kiekviena ES valstybė pati sprendžia, kokio dydžio pensijos ar pašalpos yra skiriamos ir todėl, Lietuvai įstojus į ES, pensijų, kaip ir kitų socialinių išmokų, sistema ir pačių pensijų dydis nesikeis. Deja, atgavus Nepriklausomybę, taip ir nebuvo sukurta nuosekli, nuolat prarandamų pajamų kompensavimo sistema. Juk pensija - tai dėl vyresnio amžiaus kompensuojamo ir gyvenimo bėgyje mokesčių būdu sukaupto atlyginimo pakaitalas. Tačiau Lietuvoje pradėjus skaičiuoti pensijas nuo buvusio dirbtinai sumažinto ir kuklaus sovietinio uždarbio (net nepriklausiusio nuo įdėto darbo, kvalifikacijos ir stažo), pensininkai tapo silpniausiu visuomenės sluoksniu, nustumtu į varganos socialinės egzistencijos užribį.
LIETUVOS KELIAS konstatuoja
1. Lietuvoje valstybinio socialinio draudimo išmokos ir pirmiausia pensijos yra pernelyg mažos. Jos negarantuoja mažas pensijas iki 344 Lt gaunančiajai pensininkų grupei (t.y. 31,6 proc. nuo 806 400 bendro senatvės ir invalidumo pensininkų) net minimalaus pragyvenimo lygio senatvėje. Mūsų valstybėje vidutinė pensija sudaro tik 29,5 proc. vidutinio atlyginimo ir tam skiriama mažiau nei 5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Palyginimui – Europos Sąjungos šalyse vidutinė pensija sudaro iki 80 proc. vidutinio darbo užmokesčio ir tam skiriama 9-12 proc. BVP.
2. Dabartinė Lietuvos Respublikos pensinė sistema prieštarauja 1996 metų Seimo ratifikuotos Europos Socialinės Chartijos 23 ir 30 straipsnių reikalavimams: "Pagyvenusių žmonių teisė į socialinę apsaugą"; "Teisė į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties".
3. Europos Sąjungos valstybės savarankiškai vykdo socialinę politiką, tame tarpe ir pensinių išmokų politiką. Lietuvos Respublikai įstojus į Europos Sąjungą, taip pat teks savarankiškai vykdyti socialinę politiką ir spręsti jos problemas, tarp jų ir pensijų didinimo strategiją.
4. Europos Komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės užsakymu 2002 metais buvo parengta studija "Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą finansinių, ekonominių ir socialinių pasekmių susisteminimas ir analizė". Joje atlikti tyrimai ir Lietuvos Respublikos integracijos į Europos Sąjungą analizė rodo, kad vykdant griežtus Europos Sąjungos reikalavimus žemės ūkio, pramonės, energetikos, transporto, ekologijos ir muitų srityse ženkliai kils maisto produktų, elektros energijos, komunalinių (ypač šildymo) ir transporto paslaugų kainos. Numatomas kainų kilimas matuojamas net ne vienetais, bet dešimtimis procentų! Tai galutinai nuskurdins mažas pensijas gaunančius pensininkus, kurių bloškimas į socialinę krizę taps neišvengiamu.
Pasinaudojant Vidurio Europos valstybių (Čekijos, Vengrijos) patirtimi, LIETUVOS KELIAS teikia efektyvų ir racionalų siūlymą kaip iš esmės pagerinti Lietuvos piliečių pensijų sistemą, kad jų pensijos per 4-5 metus taip pat pasiektų Europos Sąjungos valstybių pensijų vidurkio lygį.
Pirma, 2004 metais 50 litų padidinti pagrindinę (bazinę) pensiją, tam panaudojant dalį Rezervinio (stabilizavimo) fondo lėšų, gautų privatizavus Lietuvos turtą. Jų teisėti dalininkai yra visa vyresnioji Lietuvos žmonių karta. Tai visiškai atitiktų 2004 metų Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto pirmojo eurointegracinio biudžeto, kaip socialiai orientuoto biudžeto projekto, principus.
Antra, nuo 2005 metų siūlome įgyvendinti proporcinio pensijų didinimo strategiją, kurios esmė: augant valstybės bendrajam vidaus produktui, didėjant darbo užmokesčiui ir draudžiamosioms pajamoms, tuo pačiu augant įmokoms į socialinio draudimo fondą, pagrindinė pensija kasmet didinama tiek procentų, kiek procentų auga bendrasis vidaus produktas tol, kol pagrindinės ir papildomos pensijos dalių suma pasieks Europos Sąjungos valstybių pensijų vidurkio lygį.
Aukščiau minėtos "Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą finansinių, ekonominių ir socialinių pasekmių susisteminimas ir analizė" studijoje "Sutrumpinta tyrimų ataskaita" (12 lentelėje "Derybinių skyrių bendra įtaka mln. Lt") prognozuojami tokie Lietuvos Respublikos bendrojo vidaus produkto augimo tempai:
2003 m. – 7,3 %
2004 m. – 7,5 %
2005 m. – 8,7 %
2006 m. – 9,7 %
2007 m. – 8,3 %
2008 m. – 7,1 %
2009 m. – 6,7 %
Tai užtikrina Lietuvai galimybę pasiekti Europos Sąjungos šalių pensijų vidurkio lygį per kelerius metus ir taip pat įgyvendinti svarbiausią Europos Socialinės Chartijos reikalavimą – "Teisė į garbingą pensiją".
Jeigu susiklostytų neprognozuojama situacija, kai Lietuvos bendrojo vidaus produkto metiniai augimo tempai būtų mažesni nei 1 proc., tai pagrindinė pensija turėtų būti didinama ne mažiau, kaip 2,5 proc. Tai sulėtintų pensijos augimo tempus, bet jų nesustabdytų ir būtų išsaugota strateginė pensijų augimo tendencija.
Sveikatos apsauga
Lietuvoje iki šiol užsiliko dideli socialiniai sveikatos ir sveikatos priežiūros skirtumai, o gyventojų mirtingumas dėl savižudybių išlieka vienas didžiausių ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.
Pagrindinė problema yra ta, kad ligonių kasos, užsiimdamos pinigų perskirstymu, tik deformuoja visą šalies sveikatos priežiūros sistemą. Mažinant ar uždarant regionuose ligonines, kartu koncentruojant sveikatos paslaugas į vieną įstaigą - akademines klinikas, sveikatos priežiūros paslaugos gali tapti žmogui neprieinamos. Deja, Lietuvoje sveikatos apsaugai skirti pinigai nepasiekia žmogaus. Be to, pastaraisiais metais beveik nestabdomai plinta narkomanija, sergančiųjų šia priklausomybės liga padaugėjo net 8-9 kartus.
Sveikatos apsaugos ministerija ir ligonių kasos, reguliuojančios visų Lietuvos gydymo įstaigų veiklą, keisdamos sveikatos priežiūros struktūras, neužtikrina visų teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų, ženkliai mažina greitosios medicinos pagalbos, pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros tinklų finansavimą miestų ir regioninėse gydymo įstaigose.
APIE KĄ NIEKAS NEKALBA, TAČIAU ŽINO (mediko žvilgsniu)
LIETUVOS KELIO tikslas sveikatos apsaugos srityje yra susijęs pirmiausiai su subalansuotos socialinės politikos principų įgyvendinimu ir todėl būtina sveikatos apsaugos programas finansuoti pagal teisumo principą, t.y. sveikatos draudimo lėšas skiriant ligų gydymui ir su juo susijusioms išlaidoms padengti.
Įsijungus į ES, visuomenės sveikatos programas būtina įgyvendinti, derinant jas su veiksmingomis lėtinių neinfekcinių ligų, smarkiai paplitusių Lietuvoje (insulto, infarkto, vėžio, diabeto, dantų ėduonies) pirminės profilaktikos programomis. Kartu Lietuvos rajonuose bei miesteliuose būtina atkurti pirminės sveikatos priežiūros sistemą. Būtina koreguoti nacionalinės sveikatos koncepciją, atsižvelgiant į ES šalių patirtį.
Narkomanijos prevencijos ir narkotikų kontrolės politikos strategija
- tai pagrindinės nuostatos, įtvirtinančios mūsų Valstybės politikos gaires ir veiklos kryptis narkomanijos prevencijos ir narkotikų kontrolės srityje.
Užsienio ekspertai pažymi, kad Lietuvoje narkomanijos problema – labai medikalizuota, netobula narkotikų kontrolės teisės aktų bazė, trūksta tarpžinybinio bendradarbiavimo, o svarbiausia – nėra atsakingų už šios veiklos koordinavimą ir už narkomanijos prevencijos bei narkotikų kontrolės veiklą įvairiose lygmenyse.
Už prevencinį darbą respublikoje yra atsakingos šios sveikatos įstaigos - Psichikos ir Priklausomybių ligų centrai, kurie iš esmės užsiima ne prevencija, o pagalba nuo narkotikų priklausomiems asmenims. Daugelyje regionų Sveikatos ugdymo centrai nebefinansuojami iš biudžeto, nuolat mažinamas darbuotojų skaičius Visuomenės sveikatos centruose, kurie kaimyninėse šalyse tapo pagrindiniais atramos taškais, kovojant su narkomanija.
Šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerijos pavaldume esančių įstaigų paruoštuose dokumentuose daugiausia dėmesio skiriama ne narkomanijos prevencijai ar narkotikų apyvartos kontrolei, o narkotikus vartojančių asmenų gydymui, reabilitacijai ir socialinei integracijai. Pastaroji veikla net labai turtingose valstybėse yra traktuojama, kaip kova su pasekmėmis, ir neturi jokios įtakos narkomanijos plitimo sustabdymui bendruomenėje, o kartais net skatina narkotikų vartojimą.
Lietuvoje šiandien būtina įvardinti, kas turi būti atsakingas už patį efektyviausią kovos su narkotikais metodą – pirminę prevenciją, numatyti narkomanijos prevenciją koordinuojančias institucijas valstybiniu, šalies regionų ir savivaldybių lygmeniu, apibrėžti jų įgaliojimus, sutvarkyti teisinę bazę, aiškiai įvardinti kovos su narkomanija ir narkotikų išplitimu prioritetus.
Dokumentuose, kurie iki šiol formavo prevencinio darbo nuostatas, konkrečiai nekalbama apie tai, koks prevencinės veiklos modelis būtų tinkamiausias šiandieninėse mokyklose. Specialistų nuomone, mūsų jaunajai kartai labai trūksta socialinių įgūdžių ir teisingų žinių apie narkotikus, kurias jaunuoliai turėtų įgyti mokyklose. Nepasitvirtino „Sveikos gyvensenos klausimų integravimo" į dalykus programos ir kiti projektai, kuriuos mokyklos pasirenka laisva valia. Neišsprendė šio klausimo ir socialinių pedagogų etatai, įvesti kai kuriose mokyklose. Respublikoje labai trūksta pedagogų, kurie būtų pasiruošę kalbėtis šia tema su vaikais, o taip pat psichologų, kitokių lektorių. Kalbant apie narkomanijos strategiją artimiausiems 6 metams, būtina įvardinti, kaip ir kokiose aukštosiose mokyklose bus ruošiami narkomanijos prevencijos specialistai, kurių trūkumas jau dabar yra aktualiausia problema.
Mūsų valstybėje iki šiol nebuvo kalbama ir apie vartojančių narkotikus vaikų bei moksleivių sveikatos priežiūrą mokyklose, kur net apie 20-30 proc. visų moksleivių yra išbandę nelegalius narkotikus. Daugelyje mokyklų panaikinti medicinos punktai; mokyklose arba nėra greito narkotikų nustatymo testų, arba darbuotojai nemoka su testais dirbti; mažinamas valandų skaičius, skirtas popamokiniam ugdymui; moksleiviai nėra apsaugoti nuo narkotikų patekimo į mokyklos teritoriją.
Kalbant apie narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos strategiją, būtina įvardinti kokiu būdu bus remiami ir finansuojami narkomanijos prevencijos projektai bendruomenėje, kokie jų efektyvumo vertinimo kriterijai, prioritetai, kas turi užtikrinti savivaldybės pavaldume esančių institucijų darbo koordinavimą.