- SOCIALINIO SKURDO ARITMETIKA

SOCIALINIO SKURDO ARITMETIKA

Daugelis Lietuvos žmonių nesupranta, kodėl atkūrus Nepriklausomybę, nuo jų nusisuko socialinis teisingumas: tas faktas, kad 16,6 procento šalies piliečių gyvena žemiau santykinės skurdo ribos, kuri 2002-2003 metų duomenimis buvo 266,2 Lt – iškalbingas pats savaime.

     Visų buvusiųjų valdžių praktiniai veiksmai, priimami įstatymai ir jų pataisos, tarp jų mokesčių, padėjo tvirtėti stambiajam kapitalui, tačiau visiškai neskatino visuomenės viduriniojo sluoksnio formavimosi ir tvirtėjimo. Tai patvirtina statistikos rodikliai. Lietuvoje 2002-2003 metais samdomųjų darbuotojų pajamos praktiškai išaugo tik 1 procentu, o darbdavių – 23 procentais. Tokiomis sąlygomis kenčia smulkus ir vidutinis verslas, gilėja turtinė diferenciacija, negerėja mokslininkų, dėstytojų, inžinierių, medikų, mokytojų, kultūros, socialinių ir kitų sričių darbuotojų materialinė padėtis.
     Visuomenės vidurinysis socialinis sluoksnis yra valstybės stiprumo ir stabilumo pagrindas: jis ir pagrindinis mokesčių mokėtojas valstybės bei socialinio draudimo fondo biudžetams, jis ir pagrindinis prekių bei paslaugų pirkėjas. Todėl ne tik valstybės institucijos, bet ir stambiojo kapitalo atstovai privalo kuo rimčiausiai susirūpinti tokio sluoksnio spartesniu kūrimu bei plėtimu.
     Šiam sluoksniui Europos Sąjungoje pagal gaunamas pajamas priklauso ir senatvės bei invalidumo pensininkai. Tuo tarpu Lietuvoje visą gyvenimą sąžiningai dirbę dabartiniai pensininkai – arti 810 tūkstančių žmonių – yra užmiršti, gaudami pernelyg mažas pensijas, kurių jokiu būdu nepakanka net kukliam pragyvenimui. Toliau mažėjant pensijų perkamajam pajėgumui, tie žmonės nenumaldomai stumiami į socialinį užribį bei pasmerkiami žiauriam skurdui senatvėje.
     Negana to – ir tarp pensininkų skatinamas turtinis atotrūkis: turime net 108,7 tūkstančio privilegijuotų pensininkų, gaunančių papildomas pirmojo ir antrojo laipsnių Valstybines pensijas, už ypatingus jų darbo ir veiklos nuopelnus. Neseniai Seimas skubos tvarka šį privilegijuotųjų būrį padidino dar 124 žmonėmis – Kovo 11-osios Akto signatarais. Tokiu būdu nuopelnai tapo ne garbės, o sotumo žyme. Buvo sukurti išskirtinio gyvenimo, kitaip tariant, nomenklatūrinio gyvenimo standartai. Kartu buvo sukurta nedemokratinė atskirų socialinių sluoksnių narių galimybė įgyti ne vien tik sąžiningu darbu užtarnautą socialinio draudimo pensiją.
Neabejotina, kad šiandien pradėta vykdyti dalinė pensijų reforma yra būtina, nes, įsigaliojus Pensijų kaupimo įstatymui, jau yra žengtas vienas svarus žingsnis: šiandieniniai trisdešimtmečiai galės kaupti lėšas savo būsimai pensijai ir ateityje sulaukti europinės socialinės politikos garantijų.

     Tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pradėta aktyvi naujosios pensijų kaupimo sistemos informacinė kampanija, skiriama vien dirbančiam jaunimui, labai vienpusiškai nušviečia šią tik dalinę pensijų reformą ir tuo pačiu nutyli skaudžias pernelyg mažų dabartinių pensijų ir didžiosios dalies Lietuvos pensininkų socialinio diskriminavimo problemas.
Lyginant su kitomis Vidurio Europos šalimis, 2000 – 2003 m. Lietuvos pensininkai gavo pačias mažiausias pensijas, nes iki šiol jos skaičiuojamos pagal ydingą posovietinę metodiką, dėl kurios statistiškai vidutinis darbuotojas, gaudamas dabartinį vidutinį atlyginimą, net po kelių dešimtmečių darbo gautų tik 319 litų pensiją! O skaičiuojant lenkiška, latviška ar panašia net rusiška pensijų skaičiavimo metodika, tas pats statistinis lietuvis gautų dvigubai didesnę pensiją.
     Iki šiol mūsų valstybėje vidutinė pensija siekia vos 28-30 proc. vidutinio atlyginimo, o Europos Sąjungos šalyse vidutinė pensija sudaro apie 80 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Ir nors Lietuvos pensinio amžiaus gyventojų dalis (apie 20 proc.) yra artima Europos vidurkiui, tačiau mūsų valstybė senatvės pensijoms išleidžia mažiau nei 5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), kai tuo tarpu Europos Sąjungos šalys senatvės pensijoms vidutiniškai skiria 9-12 proc. BVP. Net kaimyninė Latvija sugeba skirti savo pensinio amžiaus žmonėms apie 8 proc. BVP, o Lenkijoje pensijos yra beveik tris kartus didesnės nei Lietuvoje.
     Taip pat iki šiol yra neįvertintos Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą finansinės, ekonominės ir socialinės pasekmės. 2002 metais Europos Komiteto parengtoje „LIETUVOS INTEGRACIJOS Į ES FINANSINIŲ, EKONOMINIŲ IR SOCIALINIŲ PASEKMIŲ SUSISTEMINIMAS IR ANALIZĖ" studijoje atlikti tyrimai buvo grindžiami vienpusiškomis prielaidomis, iš anksto tikintis, kad integracijos į ES ir narystės ES laikotarpis bei visi su naryste susiję socialiniai ir ekonominiai procesai bus tik teigiami.
     Integracijos į Europos Sąjungą poveikio ekspertinė analizė leidžia kategoriškai pareikšti, kad:
     Pirma, ženkliai kils kainos mėsos ir pieno produktams, elektros energijai, ne iš ES importuojamoms prekėms , taip pat brangs komunalinės paslaugos (ypač šildymas), medicininis aptarnavimas ir t.t. Numatomas kainų kilimas taps matuojamas ne vienetais, bet dešimtimis procentų.
     Antra, Europos Sąjungos finansinės paramos nuo 2007 metų neįmanoma kiekybiškai nustatyti, nes dabartinis finansinis paketas apima laikotarpį tik iki 2006 metų, o tolesnės ateities paramos dydis ir finansavimo prioritetai nėra žinomi.
     Trečia, Europos Sąjungos finansinė parama ir vėl eis per valdininkų rankas, o turint galvoje aukštą masinės korupcijos lygį mūsų šalyje tenka konstatuoti, kad pinigai bus nukreipti ne ten, kur labiausiai reikia, o ten, kur nusprendė suinteresuoti valdininkai. Taigi, tam tikra dalis lėšų taip ir nepasieks socialiai pažeidžiamų gyventojų grupių.

     Ketvirta, šalims kandidatėms įstojus į Europos Sąjungą, skurdžiai egzistuojančių gyventojų nepasitenkinimą (kaip ir prieš dešimt metų rytinėse Vokietijos žemėse) skatins nepalyginamai socialiai teisingesnė ir dosnesnė europinė socialinės saugos sistema. Tai neigiamai paveiks pensininkus, priešpensinio amžiaus žmones, kurių pajamos neužtikrins net minimalaus pragyvenimo lygio. O juk kalbame net apie 1 milijoną Lietuvos gyventojų, kurių stūmimas į socialinę krizę jau šiandien yra akivaizdus!
     Kiekviena Europos Sąjungos valstybė pati sprendžia, kokio dydžio pensijos ar pašalpos yra skiriamos. Ir jeigu Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, mes nesugebėsime demokratiškai ir kvalifikuotai reformuoti nacionalinės pensinės sistemos,– visa vyresnioji karta ir net ikipensinio amžiaus žmonių grupės bus pasmerktos skurdžiai vegetuoti už minimalios socialinės gerovės ribos.

     Dabartinę Lietuvos pensininkų padėtį reikia vertinti dviem aspektais.
     Moraliniu aspektu:
     Šiandieniniai pensininkai, sunkiai ir sąžiningai dirbę visą savo gyvenimą ir gaunantys vos 200-300 litų yra ne tik pažeminti, bet iš viso negali net kukliai pragyventi – susimokėti elementarių mokesčių, nusipirkti būtiniausių vaistų. Jie gyvena baisiame skurde. Pavyzdžiui, eilinis pensininkas, 38 metus dirbęs mokytoju, išgyvena gilią depresiją, nes gaudamas tik 318 litų pensiją nuolat badauja. Tuo pačiu vyresni mūsų žmonės yra morališkai pažeminti, diskriminuojami, vadinami valstybės našta. Vos prieš metus Lietuvoje ir vėl buvo smarkiai nuskriausti dar dirbantys pensininkai. 2002 metų lapkričio mėnesį Konstitucinis teismas nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo straipsnis, kuriuo buvo ribojamas socialinio draudimo pensijų mokėjimas dirbantiems pensininkams, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau Lietuvos Vyriausybė ir teismai palaidojo jų viltis susigrąžinti dėl Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo per kelerius metus neišmokėtas pensijas. Daugiau kaip pusė Lietuvos pensininkų iki šiol negauna net statistiškai vidutinės pensijos – 344 Lt. Tokiame kontekste, argi ne absurdas, kad Ruklos pabėgėlių centre gyvenantiems sulaikytiems nelegalams, tarp kurių yra nemažai perėjūnų, per mėnesį mokama nuo 1000 iki 1200 litų (kišenpinigiams, maistpinigiams, nakvynės ir apsaugos išlaidoms)?

     Socialiniu – ekonominiu aspektu:
     jokiu būdu yra nepateisinama valdžios savigyra, neva reikšmingai didinamos pensijos. Per pastaruosius ketverius metus, jau sparčiai augant bendrajam vidaus produktui bei užbaigus privatizuoti paskutinius didelius valstybinius objektus (už 4 mlrd. 634 mln. litų), Lietuvos Vyriausybė pagrindinę bazinę pensiją nuo 138 iki 152 litų padidino tik 14 litų: 2002 m. – 9 litais, 2003 metais – 5 litais. Nuo šių metų balandžio 1d. vidutiniškai 20 litų padidėjo pačios mažiausios pensijos (nesiekiančios 325 Lt) bei 20 litų padidinta bazinė pensija. Tačiau visa tai lygindami su minimaliu „pragyvenimo krepšeliu" (maždaug 920 Lt per mėnesį), šių apgailėtinų 20 litų negalime pavadinti esminiu pensijų padidinimu, juo labiau kylančiomis eurozonos kainomis.
     Nerimą kelia ir tai, kad Vyriausybė kitų metų valstybės biudžetą matuoja neaiškių pažadų principu: nors oficialiai yra paskelbta, kad pirmasis eurointegracinis kitų metų valstybės biudžetas bus socialiai orientuotas ir todėl numatoma didinti mokytojų, gydytojų, socialinių ir kitų darbuotojų atlyginimus apytikriai apie 80-100 litų, tačiau socialinio draudimo pensijų atžvilgiu ir vėl orientuojamasi tik į mažų pensijų perskaičiavimą, vos padidinant ir draudžiamąsias pajamas.

LIETUVOS KELIAS pareiškia, kad tokia „grašių" dalinimo politika iš esmės nepadės išspręsti vyresniojo amžiaus Lietuvos gyventojų skurdo problemos.
Pabrėžtina, kad dabartinė Lietuvos socialinė politika neatitinka demokratinių ES socialinės politikos principų, skelbiamų Europos Sąjungos Socialinėje chartijoje, kurią mūsų šalis ratifikavo 2001 m. gegužės 15 d.

Akivaizdu, kad mums reikia, pasiremiant naujais Europos socialinės politikos prioritetais, kuo skubiausiai racionaliai ir efektyviai reformuoti visą Lietuvos valstybinio socialinio draudimo išmokų sistemą. Šiuo požiūriu, tik iš dalies reformuojama Lietuvos pensijų sistema niekaip negelbsti Lietuvos pensininkų didžiosios dalies nuo „euroubagystės" ir prieštarauja pamatiniams Europos Socialinės Chartijos 23 ir 30 straipsnių reikalavimams ("Teisė į garbingą pensiją").
Siūlome kurti demokratinę, socialiai teisingą ir subalansuotą valstybinių socialinio draudimo pensijų sistemą, skirtą visoms vyresniojo amžiaus gyventojų grupėms, kurių pajamos bei senatvės pensijų išmokų dydis buvo skaičiuojamas remiantis dirbtinai sumažinto sovietinio darbo užmokesčio sistema bei jau seniai atgyvenusia pensijų skaičiavimo metodika, ir kurios dėl savo amžiaus grupės jau nepatenka į šiandieninio Pensijų reformos įstatymo reguliavimo sferą.

Pirmajame etape – 2004 metais, orientuojantis į Europos Socialinės Chartijos prioritetus, demokratinei lietuviškųjų pensijų reformai būtina panaudoti Rezervinio (stabilizavimo) fondo lėšas, kurių šiandien jau sukaupta 1,255 mlrd. litų, ir jau 2004 metais 50 litų padidinti pagrindinę (bazinę) pensijų dalį (kuri šiuo metu yra vos 152 litai). Fondo lėšos gali ir privalo būti naudojamos pensijų sistemos reformai finansuoti, nes tai ir yra pačios tikriausios mūsų vyresniosios kartos investicijos, ilgamečiu darbu kauptos visą gyvenimą.

Antrajame etape – 2005 metais, nuolat augant bendrajam vidaus produktui (BVP), įtvirtinti proporcinio pensijų didinimo principą, kuris buvo sėkmingai įgyvendintas kitose Vidurio Europos valstybėse. Jo esmė yra ši: kasmet pensijų vidurkis nuosekliai didinamas tiek pat procentų, kiek auga BVP. Taigi, per artimiausius 4-5 metus ir Lietuvai atsivertų galimybė pasiekti Europos Sąjungos šalių pensijų mokėjimo vidurkį, kai vidutinė pensija sudarytų apie 80 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio ir tuo pačiu įgyvendinti svarbiausią Europos Socialinės chartijos reikalavimą – „TEISĘ Į GARBINGĄ PENSIJĄ".

                                1,255 mlrd. Lt – primename, kad
                                tiek pinigų 2003 metais sukaupta Rezerviniame (stabilizavimo) fonde.
                                Per pastaruosius mėnesius fondas pasipildė 16,6 mln. Lt.
                                Fondo lėšos gali ir privalo būti naudojamos pensijų sistemos reformai finansuoti,
                                nes tai ir yra pačios tikriausios mūsų vyresniosios kartos investicijos, ilgamečiu
                                darbu kauptos visą gyvenimą.


	Apie Tautinę partiją LIETUVOS KELIAS Lilijana Astra Partijos įkūrimas Tikslai Statutas Lietuva - aukštųjų technologijų lyderė Archyvas Aktualijos Ralfas Dahrendorfas Tautinė valstybė grįžta Dr. Algirdas V. Kanauka Siūlymai, kaip pakeisti Lietuvos valdymą Archyvas Stabdyti savigriovą Lietuvos energetinėje politikoje Lietuvos gynybinė galia ir jos stiprinimas Forumas Laisvės kovos Kronika Rinkimai į Europos Parlamentą - mūsų kandidatai Mitingas Kontaktai Lietuvos energetinės politikos sprendimai Tiesa apie Lietuvos energetiką Memorandumas Peticija "STOP grobuoniškam elektros kainų monopoliui!" Kaip mus paremti	SOCIALINIO SKURDO ARITMETIKA Teisingumo atkūrimas Ekonominė galia Socialinio atsilikimo įveikimas Nacionalinės kultūros plėtra Nacionalinis saugumas ir gynybaglobalių pokyčių laikmečiu Daugelis Lietuvos žmonių nesupranta, kodėl atkūrus Nepriklausomybę, nuo jų nusisuko socialinis teisingumas: tas faktas, kad 16,6 procento šalies piliečių gyvena žemiau santykinės skurdo ribos, kuri 2002-2003 metų duomenimis buvo 266,2 Lt – iškalbingas pats savaime. Visų buvusiųjų valdžių praktiniai veiksmai, priimami įstatymai ir jų pataisos, tarp jų mokesčių, padėjo tvirtėti stambiajam kapitalui, tačiau visiškai neskatino visuomenės viduriniojo sluoksnio formavimosi ir tvirtėjimo. Tai patvirtina statistikos rodikliai. Lietuvoje 2002-2003 metais samdomųjų darbuotojų pajamos praktiškai išaugo tik 1 procentu, o darbdavių – 23 procentais. Tokiomis sąlygomis kenčia smulkus ir vidutinis verslas, gilėja turtinė diferenciacija, negerėja mokslininkų, dėstytojų, inžinierių, medikų, mokytojų, kultūros, socialinių ir kitų sričių darbuotojų materialinė padėtis. Visuomenės vidurinysis socialinis sluoksnis yra valstybės stiprumo ir stabilumo pagrindas: jis ir pagrindinis mokesčių mokėtojas valstybės bei socialinio draudimo fondo biudžetams, jis ir pagrindinis prekių bei paslaugų pirkėjas. Todėl ne tik valstybės institucijos, bet ir stambiojo kapitalo atstovai privalo kuo rimčiausiai susirūpinti tokio sluoksnio spartesniu kūrimu bei plėtimu. Šiam sluoksniui Europos Sąjungoje pagal gaunamas pajamas priklauso ir senatvės bei invalidumo pensininkai. Tuo tarpu Lietuvoje visą gyvenimą sąžiningai dirbę dabartiniai pensininkai – arti 810 tūkstančių žmonių – yra užmiršti, gaudami pernelyg mažas pensijas, kurių jokiu būdu nepakanka net kukliam pragyvenimui. Toliau mažėjant pensijų perkamajam pajėgumui, tie žmonės nenumaldomai stumiami į socialinį užribį bei pasmerkiami žiauriam skurdui senatvėje. Negana to – ir tarp pensininkų skatinamas turtinis atotrūkis: turime net 108,7 tūkstančio privilegijuotų pensininkų, gaunančių papildomas pirmojo ir antrojo laipsnių Valstybines pensijas, už ypatingus jų darbo ir veiklos nuopelnus. Neseniai Seimas skubos tvarka šį privilegijuotųjų būrį padidino dar 124 žmonėmis – Kovo 11-osios Akto signatarais. Tokiu būdu nuopelnai tapo ne garbės, o sotumo žyme. Buvo sukurti išskirtinio gyvenimo, kitaip tariant, nomenklatūrinio gyvenimo standartai. Kartu buvo sukurta nedemokratinė atskirų socialinių sluoksnių narių galimybė įgyti ne vien tik sąžiningu darbu užtarnautą socialinio draudimo pensiją. Neabejotina, kad šiandien pradėta vykdyti dalinė pensijų reforma yra būtina, nes, įsigaliojus Pensijų kaupimo įstatymui, jau yra žengtas vienas svarus žingsnis: šiandieniniai trisdešimtmečiai galės kaupti lėšas savo būsimai pensijai ir ateityje sulaukti europinės socialinės politikos garantijų. Tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pradėta aktyvi naujosios pensijų kaupimo sistemos informacinė kampanija, skiriama vien dirbančiam jaunimui, labai vienpusiškai nušviečia šią tik dalinę pensijų reformą ir tuo pačiu nutyli skaudžias pernelyg mažų dabartinių pensijų ir didžiosios dalies Lietuvos pensininkų socialinio diskriminavimo problemas. Lyginant su kitomis Vidurio Europos šalimis, 2000 – 2003 m. Lietuvos pensininkai gavo pačias mažiausias pensijas, nes iki šiol jos skaičiuojamos pagal ydingą posovietinę metodiką, dėl kurios statistiškai vidutinis darbuotojas, gaudamas dabartinį vidutinį atlyginimą, net po kelių dešimtmečių darbo gautų tik 319 litų pensiją! O skaičiuojant lenkiška, latviška ar panašia net rusiška pensijų skaičiavimo metodika, tas pats statistinis lietuvis gautų dvigubai didesnę pensiją. Iki šiol mūsų valstybėje vidutinė pensija siekia vos 28-30 proc. vidutinio atlyginimo, o Europos Sąjungos šalyse vidutinė pensija sudaro apie 80 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Ir nors Lietuvos pensinio amžiaus gyventojų dalis (apie 20 proc.) yra artima Europos vidurkiui, tačiau mūsų valstybė senatvės pensijoms išleidžia mažiau nei 5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), kai tuo tarpu Europos Sąjungos šalys senatvės pensijoms vidutiniškai skiria 9-12 proc. BVP. Net kaimyninė Latvija sugeba skirti savo pensinio amžiaus žmonėms apie 8 proc. BVP, o Lenkijoje pensijos yra beveik tris kartus didesnės nei Lietuvoje. Taip pat iki šiol yra neįvertintos Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą finansinės, ekonominės ir socialinės pasekmės. 2002 metais Europos Komiteto parengtoje „LIETUVOS INTEGRACIJOS Į ES FINANSINIŲ, EKONOMINIŲ IR SOCIALINIŲ PASEKMIŲ SUSISTEMINIMAS IR ANALIZĖ" studijoje atlikti tyrimai buvo grindžiami vienpusiškomis prielaidomis, iš anksto tikintis, kad integracijos į ES ir narystės ES laikotarpis bei visi su naryste susiję socialiniai ir ekonominiai procesai bus tik teigiami. Integracijos į Europos Sąjungą poveikio ekspertinė analizė leidžia kategoriškai pareikšti, kad: Pirma, ženkliai kils kainos mėsos ir pieno produktams, elektros energijai, ne iš ES importuojamoms prekėms , taip pat brangs komunalinės paslaugos (ypač šildymas), medicininis aptarnavimas ir t.t. Numatomas kainų kilimas taps matuojamas ne vienetais, bet dešimtimis procentų. Antra, Europos Sąjungos finansinės paramos nuo 2007 metų neįmanoma kiekybiškai nustatyti, nes dabartinis finansinis paketas apima laikotarpį tik iki 2006 metų, o tolesnės ateities paramos dydis ir finansavimo prioritetai nėra žinomi. Trečia, Europos Sąjungos finansinė parama ir vėl eis per valdininkų rankas, o turint galvoje aukštą masinės korupcijos lygį mūsų šalyje tenka konstatuoti, kad pinigai bus nukreipti ne ten, kur labiausiai reikia, o ten, kur nusprendė suinteresuoti valdininkai. Taigi, tam tikra dalis lėšų taip ir nepasieks socialiai pažeidžiamų gyventojų grupių. Ketvirta, šalims kandidatėms įstojus į Europos Sąjungą, skurdžiai egzistuojančių gyventojų nepasitenkinimą (kaip ir prieš dešimt metų rytinėse Vokietijos žemėse) skatins nepalyginamai socialiai teisingesnė ir dosnesnė europinė socialinės saugos sistema. Tai neigiamai paveiks pensininkus, priešpensinio amžiaus žmones, kurių pajamos neužtikrins net minimalaus pragyvenimo lygio. O juk kalbame net apie 1 milijoną Lietuvos gyventojų, kurių stūmimas į socialinę krizę jau šiandien yra akivaizdus! Kiekviena Europos Sąjungos valstybė pati sprendžia, kokio dydžio pensijos ar pašalpos yra skiriamos. Ir jeigu Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, mes nesugebėsime demokratiškai ir kvalifikuotai reformuoti nacionalinės pensinės sistemos,– visa vyresnioji karta ir net ikipensinio amžiaus žmonių grupės bus pasmerktos skurdžiai vegetuoti už minimalios socialinės gerovės ribos. Dabartinę Lietuvos pensininkų padėtį reikia vertinti dviem aspektais. Moraliniu aspektu: Šiandieniniai pensininkai, sunkiai ir sąžiningai dirbę visą savo gyvenimą ir gaunantys vos 200-300 litų yra ne tik pažeminti, bet iš viso negali net kukliai pragyventi – susimokėti elementarių mokesčių, nusipirkti būtiniausių vaistų. Jie gyvena baisiame skurde. Pavyzdžiui, eilinis pensininkas, 38 metus dirbęs mokytoju, išgyvena gilią depresiją, nes gaudamas tik 318 litų pensiją nuolat badauja. Tuo pačiu vyresni mūsų žmonės yra morališkai pažeminti, diskriminuojami, vadinami valstybės našta. Vos prieš metus Lietuvoje ir vėl buvo smarkiai nuskriausti dar dirbantys pensininkai. 2002 metų lapkričio mėnesį Konstitucinis teismas nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo straipsnis, kuriuo buvo ribojamas socialinio draudimo pensijų mokėjimas dirbantiems pensininkams, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau Lietuvos Vyriausybė ir teismai palaidojo jų viltis susigrąžinti dėl Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo per kelerius metus neišmokėtas pensijas. Daugiau kaip pusė Lietuvos pensininkų iki šiol negauna net statistiškai vidutinės pensijos – 344 Lt. Tokiame kontekste, argi ne absurdas, kad Ruklos pabėgėlių centre gyvenantiems sulaikytiems nelegalams, tarp kurių yra nemažai perėjūnų, per mėnesį mokama nuo 1000 iki 1200 litų (kišenpinigiams, maistpinigiams, nakvynės ir apsaugos išlaidoms)? Socialiniu – ekonominiu aspektu: jokiu būdu yra nepateisinama valdžios savigyra, neva reikšmingai didinamos pensijos. Per pastaruosius ketverius metus, jau sparčiai augant bendrajam vidaus produktui bei užbaigus privatizuoti paskutinius didelius valstybinius objektus (už 4 mlrd. 634 mln. litų), Lietuvos Vyriausybė pagrindinę bazinę pensiją nuo 138 iki 152 litų padidino tik 14 litų: 2002 m. – 9 litais, 2003 metais – 5 litais. Nuo šių metų balandžio 1d. vidutiniškai 20 litų padidėjo pačios mažiausios pensijos (nesiekiančios 325 Lt) bei 20 litų padidinta bazinė pensija. Tačiau visa tai lygindami su minimaliu „pragyvenimo krepšeliu" (maždaug 920 Lt per mėnesį), šių apgailėtinų 20 litų negalime pavadinti esminiu pensijų padidinimu, juo labiau kylančiomis eurozonos kainomis. Nerimą kelia ir tai, kad Vyriausybė kitų metų valstybės biudžetą matuoja neaiškių pažadų principu: nors oficialiai yra paskelbta, kad pirmasis eurointegracinis kitų metų valstybės biudžetas bus socialiai orientuotas ir todėl numatoma didinti mokytojų, gydytojų, socialinių ir kitų darbuotojų atlyginimus apytikriai apie 80-100 litų, tačiau socialinio draudimo pensijų atžvilgiu ir vėl orientuojamasi tik į mažų pensijų perskaičiavimą, vos padidinant ir draudžiamąsias pajamas. LIETUVOS KELIAS pareiškia, kad tokia „grašių" dalinimo politika iš esmės nepadės išspręsti vyresniojo amžiaus Lietuvos gyventojų skurdo problemos. Pabrėžtina, kad dabartinė Lietuvos socialinė politika neatitinka demokratinių ES socialinės politikos principų, skelbiamų Europos Sąjungos Socialinėje chartijoje, kurią mūsų šalis ratifikavo 2001 m. gegužės 15 d. Akivaizdu, kad mums reikia, pasiremiant naujais Europos socialinės politikos prioritetais, kuo skubiausiai racionaliai ir efektyviai reformuoti visą Lietuvos valstybinio socialinio draudimo išmokų sistemą. Šiuo požiūriu, tik iš dalies reformuojama Lietuvos pensijų sistema niekaip negelbsti Lietuvos pensininkų didžiosios dalies nuo „euroubagystės" ir prieštarauja pamatiniams Europos Socialinės Chartijos 23 ir 30 straipsnių reikalavimams ("Teisė į garbingą pensiją"). Siūlome kurti demokratinę, socialiai teisingą ir subalansuotą valstybinių socialinio draudimo pensijų sistemą, skirtą visoms vyresniojo amžiaus gyventojų grupėms, kurių pajamos bei senatvės pensijų išmokų dydis buvo skaičiuojamas remiantis dirbtinai sumažinto sovietinio darbo užmokesčio sistema bei jau seniai atgyvenusia pensijų skaičiavimo metodika, ir kurios dėl savo amžiaus grupės jau nepatenka į šiandieninio Pensijų reformos įstatymo reguliavimo sferą. Pirmajame etape – 2004 metais, orientuojantis į Europos Socialinės Chartijos prioritetus, demokratinei lietuviškųjų pensijų reformai būtina panaudoti Rezervinio (stabilizavimo) fondo lėšas, kurių šiandien jau sukaupta 1,255 mlrd. litų, ir jau 2004 metais 50 litų padidinti pagrindinę (bazinę) pensijų dalį (kuri šiuo metu yra vos 152 litai). Fondo lėšos gali ir privalo būti naudojamos pensijų sistemos reformai finansuoti, nes tai ir yra pačios tikriausios mūsų vyresniosios kartos investicijos, ilgamečiu darbu kauptos visą gyvenimą. Antrajame etape – 2005 metais, nuolat augant bendrajam vidaus produktui (BVP), įtvirtinti proporcinio pensijų didinimo principą, kuris buvo sėkmingai įgyvendintas kitose Vidurio Europos valstybėse. Jo esmė yra ši: kasmet pensijų vidurkis nuosekliai didinamas tiek pat procentų, kiek auga BVP. Taigi, per artimiausius 4-5 metus ir Lietuvai atsivertų galimybė pasiekti Europos Sąjungos šalių pensijų mokėjimo vidurkį, kai vidutinė pensija sudarytų apie 80 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio ir tuo pačiu įgyvendinti svarbiausią Europos Socialinės chartijos reikalavimą – „TEISĘ Į GARBINGĄ PENSIJĄ". 1,255 mlrd. Lt – primename, kad tiek pinigų 2003 metais sukaupta Rezerviniame (stabilizavimo) fonde. Per pastaruosius mėnesius fondas pasipildė 16,6 mln. Lt. Fondo lėšos gali ir privalo būti naudojamos pensijų sistemos reformai finansuoti, nes tai ir yra pačios tikriausios mūsų vyresniosios kartos investicijos, ilgamečiu darbu kauptos visą gyvenimą.