Šiandien Lietuvoje kiekvienas žmogus, patekęs į bet kurią valstybinę gydymo įstaigą, jaučia tam tikrą nepatogumą, kylant dramatiškam egzistenciniam klausimui: duoti ar neduoti?. O jei jau duoti, tai kiek duoti ir kam duoti? Čia mums galėtų padėti 2002 spalio 7-13 d. savaitraštyje „Veidas" pateikta informacija, kur išsamiai pateikiami duomenys, kokioje įstaigoje besigydant, kiek reikia sumokėti. Pirmiausiai tenka pastebėti, kad gydymas brangiausiai kainuoja Kauno medicinos universiteto klinikose, kur už širdies operaciją tenka primokėti net iki 2000 litų, o Vilniaus Universiteto ligoninėje Santariškių klinikose ši paslauga perpus pigesnė – 1000 litų. Taip pat reikia pastebėti, kad šiuo atveju įstaigai už jums suteiktą paslaugą Ligonių kasos sumoka 7200 Lt mokesčių mokėtojų lėšų.

     Pavyzdžiui, Vilniaus gimdymo namuose mokestis gydytojui už gimdyvės globą - 500-1000 Lt. Kyla klausimas, ką daryti gimdyvei, kuriai net 50 litų mokestis už šią paslaugą yra nepakeliamas. Tiesiog tai reiškia tą žiaurią gyvenimo tiesą, kad ji ir jos į pasaulį ateinantis vaikelis, net ir šiuo nepaprastai ypatingu momentu patirs daug mažiau dėmesio ir šilumos nei kiti, o jų gyvybėmis rūpinsis nepatyręs gydytojas ir tik retkarčiais į gimdyklą užeinanti akušerė ar skubantis gydytojas rezidentas. Gal tai ir nieko tokio, lyginant su tuo, kad dar prieš šimtmetį beveik visos moterys Lietuvoje gimdė namuose be medikų priežiūros. Kodėl šiandien Lietuvoje susiformavo „privalomas įprotis" mokėti gydytojui papildomai už šią paslaugą, nežiūrint mūsų – mokesčių mokėtojų – ir taip jau gausiai mokamų mokesčių? Galime net apytiksliai suskaičiuoti, kiek per metus yra sumokama už šią paslaugą: per metus Lietuvoje gimsta apie 30 tūkst. naujagimių, todėl galime manyti, kad vienas trečdalis jų tėvų mokėjo akušeriams ginekologams vidutiniškai po 400 litų, todėl papildomai buvo sumokėta apie 4 mln. litų.

     Tačiau pasidaro liūdna, graudu ir net pikta, kai išgirsti pasakojimus apie onkologijos ligonines: už gydymą čia reikalaujama susimokėti net beviltiškai sergantiems ligoniams, o be papildomo mokesčio ne tik kad neoperuoja, tačiau net neguldo į ligoninę, neskiria valstybės lėšomis kompensuojamų vaistų, kai tikimybę pasveikti turintys ligoniai, neišgalintys susimokėti tų kelių šimtų papildomų pinigų yra visai negydomi ir išrašomi, kaip beviltiškai pasmerkti mirčiai. Kalbama, kad kai kurių gydytojų onkologų pajamos per metus siekia net kelis šimtus tūkstančių litų. Tokia suma yra sumokama už viltį gyventi. Tačiau pasitaiko atvejų, kai gydytojai atima galimybę ligoniui nugyventi jam skirtas dienas kiek įmanoma kokybiškiau, pasmerkiant pastarąjį kankintis labai sunkioje pašalinio chemoterapijos sukelto poveikio būsenoje. Šiuo negailestingu atveju gydytojas priartėja vos ne prie visagalio būsenos, kai asmeniškai sprendžia: operuoti ligonį ar ne; skirti jam brangius vaistus ir prailginti jo kančias dar 2 mėnesiams ar ne. Yra atvejų, kai chemoterapija taikoma ligoniams terminalinėse stadijose, tikrai žinant, kad šis žmogus mirs, o pacientas, kuris neturi lėšų susimokėti, nors jis turi tikimybę pasveikti, paprasčiausiai išrašomas namo.
     Tokį nežmonišką gydytojų elgesį išprovokuoja duoti įsipareigojimai farmacijos kompanijų atstovams ar vykdant klinikinį tyrimą. Išanalizavus chemoterapijai skiriamų vaistų klinikinius tyrimus (šie brangūs vaistai dažniausiai pailgina gyvenimo trukmę keliais mėnesiais), dar kartą įsitikini, kad tavo gyvenimas vien tik gerojo Dievo rankose.
     JAV ir kai kuriose kitose šalyse toks gydymas yra vadinamas bergždžiu. Tai yra toks gydymas, kai nėra galimybės pakeisti ligonio sveikatos statuso. Tokiu atveju keičiasi gydytojo atsakomybė pacientui arba jo įgaliotam asmeniui. Iš gydytojo nereikalaujama siūlyti bergždžio gydymo, tačiau gydytojas ir toliau turi prižiūrėti pacientą. Deja, sprendimas, kai kyla abejonių ar gydymas nėra bergždžias, atsiranda tada, kai iškyla prieštaravimas tarp gydymo tikslų ir teigiamo gydymo efekto galimybės.

     Tarp JAV gydytojų yra pasiektas tam tikras susitarimas, kas gali spręsti, koks gydymas yra bergždžias. Dažniausiai tai nusako gydantis gydytojas, kai mato, kad yra maža galimybė pasiekti teigiamą efektą. Klasikiniu bergždžio gydymo pavyzdžiu nurodomas spindulinės terapijos naudojimas ligoniui, sergančiam vėžiu ir esant jo metastazėms. Šiuo atveju pagrindinė bergždžio gydymo priežastis yra didelė ligonio mirties baimė ir todėl jis trokšta gydymo, o gydytojas privalo į tai atsižvelgti. Jei ligonis ir gydytojas nesutaria, naudoti spindulinę terapiją ar ne, gydytojas vis dėlto turi ją taikyti arba surasti ligoniui kitą gydytoją. Kartais, kaip nurodoma literatūroje, gydytojai būna nepatenkinti gydydami bergždžiai, nes toks gydymas yra mažai naudingas, maža sėkmės garantija, dėl kurios švaistomi riboti sveikatos priežiūros resursai. JAV medicinos etikų požiūriu, tokie atvejai neturėtų būti skiriami prie bergždžio gydymo, o sveikatos priežiūros resursų problemų sprendimą adresuoja ne gydytojams, o politikams.

     Teko bendrauti su vienu inteligentišku pagyvenusiu ponu, kuris labai domėjosi, gal jam kaip nors galėtų būti kompensuojamos lėšos, kurias jam teks sumokėti už planuojamą atlikti širdies kraujagyslių operaciją. Ligonis buvo pasipiktinęs Lietuvoje egzistuojančia nerašyta tvarka ir siūlė imtis priemonių, kad to nebūtų. Tačiau, kai jam pačiam buvo pasiūlyta kreiptis raštu į sveikatos apsaugos ministrą, jis teisinosi negalįs to padaryti, nes tokiu atveju su juo operacijos metu gali būti susidorota. Ligonis teisinosi ir pasakojo, kad nemokėti jis jau negali.

     Kaip vertinti gydytojui duodamus kyšius: kaip dovanas ar kaip privalomas susimokėti duokles? O ką daryti, jei visai neturi pinigų, nors dorai moki visus mokesčius? Kas sukelia tokią mums visiems - esamiems ir būsimiems pacientams – beviltišką, žeminančią bei išnaudotojišką situaciją: mažas sveikatos sektoriaus finansavimas ar tiesiog elementaraus žmogiškumo nebuvimas?

     Nemanau, kad kelis šimtus tūkstančių litų per metus uždirbantis onkologas nenori operuoti neturtingos ir negalinčios šios reikalaujamos duoklės susimokėti močiutės dėl nepakankamo sveikatos sektoriaus finansavimo – juk šalies sveikatos apsaugos įstaigose tiesiog neliko paprasčiausio žmogiškumo, o apie Hipokrato priesaiką geriau net neprisiminti, nes baisu apie ją net galvoti.
     Šiais dažnais nehumaniškais atvejais net gydytojo profesijai būtinos savybės - nuoširdumas, meilė artimui, gailestis, atjauta – negailestingai išstumiamos, o gydytojo - paciento santykiai yra grindžiami monopolinei rinkai būdingais santykiais. Šiuo atveju susidaro tokia situacija, kad gydytojų (paslaugų teikėjų) dažniausiai yra labai ribotas skaičius, nes niekas iš jų nesuinteresuotas, kad jų atsirastų daugiau, be to, jie ciniškai diktuoja savo sąlygas, reikalaudami mokėti papildomus mokesčius už valstybės lėšomis mums garantuotas sveikatos priežiūros paslaugas. Taigi, pacientas yra pasmerktas rinktis: tarp gydytojo siūlomų sąlygų ir galimybės gyventi. Tose gydymo paslaugų sferose, kur paslaugų teikėjų daug, pavyzdžiui, šeimos gydytojai, terapeutai, pediatrai, kardiologai, kol kas nesusidaro monopolinė rinka, todėl mes šiems gydytojams nesame priversti mokėti.
     Nors dažniausiai mes mokame gydytojams už paslaugas, tačiau viešai bijome TAI pripažinti. Kai 2003 m. pavasarį sveikatos apsaugos viceministras viešai pasisakė apie tai, kad reikėtų įvesti nedidelį papildomą mokestį už stacionarines ir ambulatorines paslaugas, šios mintys jam vos nekainavo posto. Kilo didžiulė pasipiktinimo banga, kad to daryti negalima. Mes piktinamės viešai dėl to, kad reikia sumokėti kelis litus, o paslapčia mokame šimtus ir tūkstančius.
     Dažnai tenka pastebėti, kad kai kurie žmonės lyg ir pateisina tokią susidariusią situaciją – tai, ko nepajėgia padaryti valstybė, sumoka žmonės. Tačiau ar turi teisę gydytojas atsisakyti gydyti ligonį, jei šis jam papildomai nesumoka ir ar turi teisę gydytojas prievartauti ligonį mokėti. Lietuvoje įsigaliojusios antihumaniškos paciento - gydytojo bendravimo tradicijos suteikia gydytojui iškreiptą visagalio/visažinio poziciją. Šiuose nenormaliuose santykiuose paciento teisės yra minimalios, nes jis net neturi teisės dalyvauti pasirenkant gydymą. Savo ruožtu, gydytojas netgi nesivargina informuoti pacientą apie jam skiriamus vaistus ir jo sukeliamus pašalinius poveikius.

     Verčiamas savo negalios pacientas pasiduoda mediko valiai ir tikisi jo gerumo (palankumo, rūpestingumo, atsakingumo, sąžiningumo, dėmesingumo, jautrumo ir pan.) bei pakankamo išmanymo (kvalifikacijos), o mediko globa žadama kaip sutikimas perimti į savo rankas rūpinimąsi paciento sveikimu. Perėmus pacientą į savo globą, medikui nebereikia tartis su pacientu, nes visus sprendimus, kuriais nustatomos gydymo priemonės, metodai, trukmės ir alternatyvos (įskaitant ir pačius rizikingiausius), priima tik jis pats arba jo pasitelkti profesionalai; jie geriau žino, ko pacientui reikia. Taigi, paciento likimas atsiduria už jo sąmoningo apsisprendimo ribų, o jo gyvenimo lėmėju tampa medikas. Šis veiksnys ypač pavojingas, kai iškyla mirties grėsmė, nes pacientai įtraukiami į medicininius tyrimus, išplinta organų transplantavimo, gyvybės pratęsimo, asmens identiteto pakeitimo technologijos. Išaugusi medicinos mokslo ir technikos galia pavertė žmogaus kūną anksčiau sunkiai įsivaizduojamų manipuliacijų objektu. Kuo labiau auga techninė galia, tuo rizikingesni darėsi mediko-globėjo sprendimai.

     Dar viena skaudi tema – ir vėl gydytojai bei kompensuojamųjų vaistų skyrimas. Gydytojui šiuo atveju yra suteik, farmacijos kompanijos įvairiausiais būdais įtakoja gydytojų sprendimo priėmimą, kokį vaistą ligoniui skirti. Gydytojai yra skatinami išrašyti vaistus įvairiausiais būdais: vežami į turistines keliones, konferencijas, jiems mokamos piniginės premijos, atsižvelgiant į išrašytų receptų kiekį, perkamos vertingos dovanos, dovanojami čekiai apsipirkti prekybos centre ar netgi kazino lošimo žetonai.
     Gydytojas už mus nusprendžia, kokiais vaistais gydytis, kur gydytis, nesuteikdamas jokios galimybės rinktis nei būti informuotam apie save ar reikalingą gydymą.
     Niekam nėra paslaptis, kad tai, kokie mums bus paskirti vaistai, gali priklausyti nuo to, kokios farmacijos kompanijos atstovas - prieš mums ateinant pas gydytoją - apsilankė paskutinis. Gal tai nieko tokio, tačiau kiekvienas nori išskirtinio dėmesio ir unikalaus jam reikalingo gydymo. Juk būtina, kad gydytojas prieš paskirdamas šiuos vaistus, aptartų šį momentą.
     Pavyzdžiui, psichikos ligomis sergantiems yra kompensuojami vaistai, kurių 1 mėnesio gydymo kaina siekia 400-500 litų, nors jiems galėtų būti skiriami analogiško poveikio vaistai, kurių mėnesio gydymo kaina 4-5 litai. Skirtumas tarp šių vaistų yra tik toks, kad jie yra naujos kartos, patentiniai, sukeliantys mažiau pašalinių reiškinių, tad šių vaistų kainų skirtumas yra sunkiai suvokiamas. Dar kita paradoksali situacija atsiranda, kai šiuos 500 litų per mėnesį kainuojančius vaistus vartojančio ligonio invalidumo pensija siekia tik 200 litų.
     Tad kaip įpareigoti gydytoją teisingai nuspręsti, skirstant lėšas ir, kad brangūs vaistai būtų skiriami tik tiems ligoniams, kuriems gydymas šiais vaistais yra būtinai reikalingas. Daugelis šalių susiduria su šia problema, nes sveikatos sektoriaus poreikis lėšoms auga greičiau, nei galimybės jį patenkinti. Dažniausiai ši problema yra sprendžiama taikant dviejų rūšių metodus: įpareigojant pacientą sumokėti dalį kompensuojamo vaisto kainos ar nustatant gydytojui tam tikrą limitą.
     Gali susidaryti nuomonė, kad gydytojai Lietuvoje yra vien tik kyšių prievartautojai ir farmacijos verslo atstovai. Tačiau noriu pabrėžti, kad tūkstantines nelegalias pajamas gauna tik labai maža dalelė gydytojų, kurie yra įtakingi ir visiškai nenori, kad kas nors šioje situacijoje pasikeistų.
     Viskas miglota ir neaišku, nėra jokių elgesio principų, be to niekas nežino ar turi teisę 600 litų per mėnesį uždirbantis gydytojas priimti farmacijos kompanijų dovanas, dalyvauti jų rengiamose konferencijose.
Pateikti faktai apie neetišką gydytojų pacientų elgesį iš dalies purvina tokį skaidrų gydytojo profesijos portretą. Tačiau nereiškia, kad taip elgiasi visi gydytojai.

     Turbūt visi, kurie lankėsi Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės onkohematologijos skyriuje, pajuto ten tvyrančią užuojautos, meilės artimui, pasiaukojimo atmosferą. Gydytojai ten lyg šventieji, išgyvenantys savo pacientų ligą tarsi tėvai. Nežinau, kaip reikia mylėti vaikelius, kad sutiktum save pasmerkti tokiems pergyvenimams. Galima būtų pateikti daug tikro pasiaukojimo savo profesijai pavyzdžių ir visa tai reiškia, kad įmanoma išgyvendinti mūsų sveikatos sektorių apėmusių nesveikų santykių apraiškas, reikia tik gerų norų, meilės žmogui.