ir vis labiau remtis tokiomis organizacijomis, kaip Jungtinės Tautos (JT), Pasaulio bankas ar Pasaulio prekybos organizacija. Bet toks požiūris yra rizikingas. Panagrinėjus atidžiau, jis, pasirodo, besąs jei ne klaidingas, tai bent jau abejotinas. Tautinė valstybė su visomis savo stiprybėmis bei silpnybėmis šiandien yra gyva ir sveika.
   Viena jos stiprybių yra ta, kad tautinė valstybė išlieka vienintele politine erdve, kurioje gyvuoja laisvės dvasia. Tokių organizacijų kaip ES demokratiniai kredencialai yra abejotini, o tokiose pasaulinėse institucijose kaip JT jų apskritai nėra.   Be to, nepaisant naujo identiteto paieškų, europiečiai, lotynų amerikiečiai ar dar kiti mūsų planetos gyventojai, nekreipdami dėmesio į kosmopolitizmą ar netgi „pasaulinės pilietinės visuomenės" skelbimą ir aukštinimą, kaip namie jaučiasi tik savo šalyje – tautinėje valstybėje, kurios piliečiai jie yra.
    Migracija iš esmės yra persikėlimas į kitas šalis. Daug šalių dabar svarsto imigrantų integracijos klausimą. Ką reiškia būti britu, vokiečiu ar amerikiečiu? Tokie migracijos klausimai įgyja reikšmę tik tuomet, jei pripažįstame, kad pilietybė yra apibrėžiama pagal tautas ir tautoms.
   Daugeliui žmonių tai yra tautinės valstybės privalumai. Tautinė valstybė jau daugiau nei du amžius buvo ir išlieka priklausymo ir pilietinio dalyvavimo vienetu. Būtent jos kontekste mūsų laisvės būna saugomos ar atimamos. Šalys 1989-aisiais išsilaisvinusios iš komunizmo, jautė, kad nacionalinės nepriklausomybės atkūrimas ir laisvės atgavimas buvo neatskiriami vienas nuo kito."

Project Syndicate/Institute for
Human Sciences, 2006.
www.project-syndicate.org
Iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis