Dr. Algirdas V. Kanauka SIŪLYMAI, KAIP PAKEISTI LIETUVOS VALDYMĄ      Pasaulis smarkiai keičiasi. Visur vyksta inovacijos – technologijoje, ekonomikoje, tarptautinėje plotmėje bei valstybės valdyme. Suformavus valdymo sistemą, jos negalima palikti visam laikui, neatsižvelgiant į nuolat vykstančius pasikeitimus aplinkoje, nes atsidursime aklavietėje. 100 procentinai tobulos demokratijos niekad niekur nebus. Prie jos galime artėti, arba nutolti. Pavyzdžiui, noriu paminėti vieną regresyvų žingsnį atgal nuo demokratijos. Naujasis Politinių partijų ir kampanijų finansavimo įstatymas, įsigaliojęs 2004 m rugsėjo 10 d. paskyrė 5 500 000 litų valstybės biudžeto dotacijų parlamentinėms partijoms, kurios dar prieš rinkimus jau buvo Seime.

Ir nors 2004 metų LR Seimo rinkimuose dalyvavo dar devynios partijos, tačiau joms - nebuvo skiriama jokia valstybės biudžeto dotacija, todėl visos jos pateko į nelygių politinių galimybių padėtį, prieštaraujančių demokratijos principams bei Lietuvos Konstitucijai. Dabar nuskriaustos partijos pradėjo teisinį procesą. Laikas parodys kur glūdi tiesa, bet dabar turime progą padiskutuoti, kas keistina mūsų valstybės santvarkoje, kad galėtume išvengti vis pavojingesnės situacijos visai demokratinei politinei sistemai. Sakyčiau pirmas žingsnis būtų atsikratyti netiesų prieblandos.

     1. Netiesa, kad nereikia naujų partijų. Jei nereikėtų, tai gal nereikėtų ir naujų minčių bei naujos patirties? Gal užtektų dabartinių veidų. Partijų reikia tiek, kiek jų teisėtai atsiranda pagal piliečių poreikius, nes negalima piliečiams uždrausti dalyvauti politikoje ir ypač tuo metu, kai "tradicinėmis" vadinamos politinės partijos nepilnai reprezentuoja piliečių interesus, bet pamažu tampa specialiais grupinių interesų „vežimais". Tie, kurie jau užsibuvo valdžioje, dabar sugebėjo sumontuoti naują "ukazą" (naujoje Politinių partijų įstatymo redakcijoje), reikalaujantį, kad naujos partijos privalo turėti mažiausiai 1000 narių. Tai yra ne kas kita, kaip demokratinį procesą smaugiantis varžtas, reikalaujantis bereikalingų lėšų, laiko ir stabdantis idėjų plėtotę, kurioms vystytis ir augti geresnė dirva yra mažesnėse grupėse. Pagaliau iš esmės – koks teisuolis gali nustatyti kokios partijos reikalingos ir kokios ne, ir kiek narių jos turi turėti? Tai kartu yra ir ideologinių ir politinių mažumų diskriminacija, akivaizdu, kad toks nedemokratiškas įstatymas turi būti atmestas. Partijos turi natūraliai klestėti ir būti eliminuotos per koalicijas, narių stoka ar nesilaikymą įstatymų.

     2. Lietuvos Valdžia parlamentinė. Ne visai. Nors sakoma, kad valdžia yra parlamentinė turime apsispręsti, kokios valdžios norime iš tikrųjų: prezidentinės ar parlamentinės? Jei parlamentinės, tai ar reikalingas prezidentas, kurį renka visas elektoratas, leidžiami pinigai, o paskui jo galios suvaržomos tiek, kad jis lieka tik simbolinis aukščiausios valdžios atstovas. Beje, toks prezidentas galėtų kuo puikiausiai būti išrinktas parlamente, kaip Latvijoje arba Veimaro Vokietijoje, t.y. pareigūnas, kuris yra daugiau reprezentacinis.  Kita vertus, jeigu norėtume turėti prezidentinę demokratinę valstybę, pavyzdžiui, pagal JAV ar Prancūzijos modelį, tai reikėtų prezidento galias ir pareigas geriau apibrėžti ar praplėsti. Jei taip, tai gal tada reikėtų išrinkti ir viceprezidentą, kuris galėtų padėti prezidentui dirbti ir galėtų perimti prezidento pareigas kada prezidento nebūtų. Jis būtų renkamas elektorato kaip kvalifikuotas prezidento pavaduotojas, o reikalui esant, ir pamaina arba ir įpėdinis. Premjeras tokioje valstybėje tada pasidarytų mažiau reikšmingas. Jis taptų lyg ministrų kabineto pirmininkas ar štabo viršininkas labiau subordinuotas prezidento iniciatyvoms.
    Dabar, Seimo pirmininkas neturėtų laikinai eiti Prezidento pareigų, kada Prezidento nėra, nes jis renkamas tik Seimo, ir, be to, gali būti "sąrašinis" t.y., tiesiogiai neišrinktas piliečių. Kaip vienas pažįstamas "sąrašinis" Seimo narys man pasakė – „pasisekė pakliūti į Seimą tiesiog kaip aklai vištai grūdas". Kai kurie Seimo nariai jau visą laiką nuo Nepriklausomybės atkūrimo sėdi Seime, nors niekada nebuvo išrinkti tiesiogiai.   Tai jeigu norime turėti parlamentinę valstybę, kaip, pavyzdžiui., Vokietija ar Latvija, tai turėtume leisti Seimui išsirinkti prezidentą, kurio funkcijose būtų numatyta daugiau ceremonijų ir valstybinių ritualų negu sprendimų. Juk ceremonijos Lietuvoje yra nepaprastai mėgiamos ir gal psichologiškai reikalingos visokiems polinkiams patenkinti, nes kai kuriems žmonėms to reikia. Pastarieji vienok atitraukia labai daug laiko ir energijos nuo tikro valstybės vadovo darbo ar tai būtų ministras pirmininkas ar prezidentas. Kita vertus, parlamentinėje valstybėje aukščiausia valdžios galia būtų premjero rankose, bet nebūtų labai stipri, nes parlamentas galėtų jį lengvai atstatydinti jeigu pareikštų nepasitikėjimą. 

    Žvelgiant į Lietuvos istoriją, matome labai kenksmingą Lietuvai valstybingumo degeneraciją, kurioje visa valdžia nuo kunigaikščio ir karaliaus palaipsniui pereina į Seimą, t.y. ponų, valdovų rankas, kol pagaliau valstybė pralatraujama, prageriama, jos valdininkai paperkami ir tos valstybės liekanas pasidalina kaimynai. Juk nebelieka jokio šeimininko, kuris turėtų pakankamai valios ir "sveikatos" jos tinkamai apginti. Mums šiuo metu reikalinga stipresnė ir stabilesnė valdžia negu parlamentinė, nes, man atrodo, kad pas mus įsišaknijo tam tikros korupcijos įprotis, kurį reikėtų išnaikinti. Pernelyg daug debatų, bet mažai sprendimų. Esame daugiau romantikai negu dalykiški žmonės. O Seimas, kalbant istoriškai, parodė per daug savivalės, latravimo, korupcijos ir kaprizinio vetavimo, kuris pražudė kadaise Lietuvos/ Lenkijos valstybę. Tai gal, tipingas reiškinys bendruomenei, kuri yra labiau emocinė negu racionali  lyginant su "protestantų etikos" tautomis. Man tai primena klasikinėje literatūroje aprašytų Čičinsko ir Stepančikovo dvaro mentalitetus.

   3. Lietuvos Seimo dydis. Europos Sąjungoje (kalbu apytikriai) 732 parlamentarai reprezentuoja 455 milijonus gyventojų. Tai reiškia, kad vienas parlamentaras atstovauja 621585 europiečių. JAV, abiejuose rūmuose, yra maždaug 535 parlamentarai. Bet juk JAV apie 100 kartų daugiau gyventojų negu Lietuvoje. Taigi, į Europos Parlamento ir JAV modelius pagal proporcijas Lietuvai užtektų ne daugiau kaip keliasdešimt seimūnų. Ar nebūtų išmintingiau sumažinti Seimo narių skaičių iki 71, iš kiekvienos apskrities proporcingai, priklausomai nuo gyventojų skaičiaus. Apskričių valdybos taip pat turėtų būti išrinktos gyventojų.  Šiuo būdu  būtų sustiprinta tiesioginė rinkėjų valia ir tuo progresyviau įgyvendinta demokratija. Dabartiniam Seimui tokia "savižudybė" būtų sunkiai priimtina. Čia jau reikėtų pakeisti Konstituciją referendumo keliu. Dabar gi pusė Seimo yra netiesiogiai "išrinkti" per sąrašus ir tai, mano nuomone, praktiškai neišrinkti, bet partijų paskirti partijų valdovų ir jie nieko nereprezentuoja.

    4. Rinkimų išlaidos. Renkant valdžią reikėtų riboti išlaidas reklamai ir spaudai bei radijo/televizijai. Visų kandidatų privačios ir iš dotacijų surinktos lėšos rinkimų kampanijai turėtų būti ribotos neviršijant sumos būti nustatytos įstatymu tam, kad Seimo narystė nebūtų "perkama". Jeigu vienas kandidatas gali išleisti milijoną litų, o kitas tik tūkstantį, tada čia vyksta nelygybė demokratijos atžvilgiu. Reikia apriboti finansus rinkimų kampanijoms, kad visi turėtų lygų laiką ir priemones išdėstyti savo programas ir pristatyti kandidatus rinkėjams. Dabar turtingasis gali daugiau naudotis įvairiomis priemonėmis, kurias gali nupirkti, ir žymiai greičiau bei ženkliau atkreipti rinkėjų dėmesį ir jį monopolizuoti negu jo neturtingas politinis konkurentas. Manau, kad konkuruoti turėtų talentai, turiningos idėjos, skaidrios asmenybės, politinės vertybės, racionalios programos, o ne pinigai ir turtas su jais reklamuojamomis iliuzijomis. O dabartinis rezultatas – tikrai talentingi žmonės vengia politikos, nes "nenori teptis savo rankų" profesijoje, kurioje viešpatauja vidutinybės, korupcija ir etikos stygius. 
      SIŪLYMAS. Gal reikėtų sukurti Garbės Komitetą (GK) įpareigotą bešališkai stebėti visą valstybinę Lietuvos politiką ir tuo pačiu nuolat teikti savo įvertinimą Lietuvos visuomenei. Panašūs dalykai yra daromi Vakarų versle ir universitetuose, kurie yra kuruojami tarybų ar komisijų (board of directors or board of visitors, etc). Tai galėtų būtų garbi grupė, susidedanti iš, pavyzdžiui, 12 žmonių, kurios uždavinys būtų stebėti Lietuvos valdžią ir pranešti savo išvadas visuomenei, o taip pat tai pačiai valdžiai, tarkim 4 kartus per metus. Jų išvados būtų tik pasiūlomojo pobūdžio, tačiau valdžia, t.y. - Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir teismų sistema, privalėtų išklausyti ir atsakyti į GK iškeltas pastabas bei klausimus, o taip pat pareikšti, kokie tose išvadose paminėti valstybiniai sprendimai galėtų būti priimti, o jei ne, tai kodėl. Priešingu atveju, jeigu niekas iš Lietuvos valdžioje esančių jų  pareiškimų "nepaisytų", tai reikštų, kad atsirado disonansas tarp iškiliausių šalies žmonių ir valdžios, o tai jau dėmesio verta situacija. GK turėtų būti objektyvus, bešališkas, moralus instrumentas lyg valstybės veidrodis ar valstybės sąžinė, kuri pagelbėtų Lietuvos žmonėms geriau orientuotis apie tai, kas vyksta Lietuvoje, o taip pat veiktų kaip grįžtamasis laidas (feedback) Lietuvos valdžiai, suteikiantis galimybę pastarajai suprasti, ką gi galvoja iškiliausi Lietuvos autoritetai, tai yra tikrasis, pripažintas protiniais nuopelnais pagrįstas elitas, apie šios valdžios veiklą. GK sugebėtų įvertinti problemas, gal ne iš teisinės, bet iš etinės ar sveiko proto pusės: situaciją, kurios neįmanoma išaiškinti vien statutais ar įstatymais. Lietuvos teisė yra statutinė, dėl to yra labiau suvaržytos galvosenos negu įprastinė teisė (common law), kuri veikia anglosaksų kraštuose. Ten teismuose didelį vaidmenį turi prisiekusieji (jury), kurie suteikia atsipalaidavimo nuo kai kurių įstatyminių varžtų, kurie kartais gali netikti realiai situacijai. Kadangi tokios sistemos Lietuvoje nėra, tai Garbės Komitetas gal atneštų pusiausvyros nuo sprendimų, kurie gali būti pažodžiui pateisinami įstatymais bet neatitinka nei logikai, nei sveikam protui, nei realybei.
     Pagrindinė Garbės Komiteto narių motyvacija būtų garbė tarnauti Lietuvos valstybei.
    GK nariai turėtų būti patys iškiliausi Lietuvos žmonės, atrinkti demokratišku būdu, naudojantis internetu ar paštu, pagal aukščiausius kriterijus, bet kurie jau išėję iš aktyvios politikos ar valdžios pareigūnų tarnybos, kad nebūtų interesų konflikto.
Kokie tie kriterijai ir kaip tuos žmones atrinkti bei jiems atsilyginti? Kriterijai būtų tokie: kiekvieno pasiūlyto kandidato kvalifikacijos elementai galėtų būti palyginami su kitų kandidatų analogiškomis kvalifikacijoms: a) pasiekimai - moksle, versle, mene, kultūroje, politikoje, viešajame administravime, švietime, vadyboje, visuomenėje, sporte, karyboje; b) išsilavinimas – akademinis išsilavinimas; c) nuopelnai – tarptautiniai ar vietiniai pripažinimai - premijos, ordinai, apdovanojimai; d) reputacija – žmonės, kurie visiems žinomi ir gerbiami; e) paties kandidato įvertinimas savo kvalifikacijos GK darbui; f) drąsa – moralinė ir fizinė – sakyti tiesą, neleisti būti įbaugintiems. Demokratišku būdu sudaryta rinkimų komisija galėtų pasiūlyti tokius žmones rinkėjams, sudarydami specialų leidinį, kuriame būtų išsamiai išdėstyti kiekvieno žmogaus nuopelnai, bei indeksuota matrica nurodanti jo poziciją lyginant su kitų kandidatų pozicijomis.
  Rinkimai į GK būtų vykdomi internetu arba paštu, todėl nedaug kainuotų valstybei. Šios idėjos oponentai turbūt sakys, kad tokia peržiūros funkcija yra atliekama per spaudą ir žiniasklaidą. Nesutinku – spauda ir radijo/televizija nors yra laisvos, nėra nepriklausomos nuo specialių interesų rėmėjų, ji nei objektyvi, nei bešališka.

   Tačiau, prieš tai, mes turėsime susitvarkyti savo valstybėje ir teoriškai, ir praktiškai. Manau, kad radome kur glūdi problema – ji mumyse. Kadangi jau matome, kur problema, tai reiškia kad prieblanda nyksta, nes horizontas šviesėja, bus gerai.