AR GALIMA GARBINGA POLITINĖ KONKURENCIJA LIETUVOJE?

   Istorinės Lietuvos narystės ES ir NATO fone Prezidento institucijos krizė, buvusių Seimo narių ikiteisminiai tyrimai  sudrebino ne tik mūsų valdžios pamatus. Ji kraštutinai apnuogino korupcinius santykius visose valstybės valdymo pakopose: teisminėje, vykdomojoje, įstatymus leidžiamojoje valdžiose. Šiandien mūsų šalyje jau niekas nesistebi pagarsėjusių kontrabandininkų "draugais" teisėjais, už didžiulius kyšius linkusiais net atsisveikinti su aukštomis pareigomis arba valstybiniu mastu vykdomomis žemės grobimo aferomis, kuriose aktyviausi veikėjai yra tie patys žemėtvarkos pareigūnai ir jų gausių giminaičių pulkai.

   Taigi, penkioliktais savo Nepriklausomybės metais Lietuva tapo valstybe, kurioje politinės korupcijos mastas užvaldė visus aukščiausius valstybinius sprendimus. Pasaulio Banko ekspertai tokio masto užvaldymą įvardina kaip viešajame ir privačiame sektoriuose veikiančių asmenų ar grupių destruktyvius veiksmus, siekiant palenkti įstatymų, taisyklių, nutarimų, t.y. valstybės politikos formavimą savo labui, šiuo neteisėtu būdu siekiant vien asmeninės naudos. Štai kaip atsiranda sveiku protu nesuvokiami politiniai sprendimai, pavyzdžiui, skubiai išparduodant mūsų šalies strateginius energetinius objektus arba vien kelių asmenų grupės naudai priimant tokį neįtikėtinai absurdišką „Mokesčių už naftos ir dujų išteklius įstatymą", kuris atnešė vien milžiniškus nuostolius mūsų valstybei. Ir visai neatsitiktinai šiame ydingame korupciniame valstybės užvaldymo poveikyje mūsų didžioji Rytų kaimynė pradėjo vykdyti beveik absoliučią dujų ir naftos tiekimo bei perdirbimo kontrolę Lietuvoje. O pasinaudojant jau esamais ir būsimais prorusiškais politiniais lobistais, belieka galutinai užvaldyti elektros gamybą bei paskirstymą, o vėliau perimti ir kitų strateginių sektorių (pavyzdžiui, transportas) kontrolę. Galų gale, Jurij Borisov jau suformuotu stiliumi perkant mūsų pareigūnus ir politikus, visai nesunku paversti Lietuvą tam tikru „sanitariniu" kordonu tolesnei savo veiklos plėtrai ES rinkoje ar netiesiogiai – politinės įtakos darymui NATO. Beje, laikas nelaukia ir jau šiandien aišku, kad „Jukos" (Mažeikių nafta) bus nacionalizuota, t.y. priklausys tiesiog Rusijos valstybei (jau siūlant šios kompanijos akcijas mainais į šiuo metu kalinamų verslo partnerių laisvę). Tačiau aukščiausiems mūsų valstybės politikams ir pareigūnams tai nerūpi, nes lengvas valstybinio turto grobis ir besaikis godumas iškreipia jų veiklos logiką. Dar daugiau, patys valdantieji politikai palaimino sau tokius įstatymus, kurie garantuoja jų nebaudžiamumą. Naujausias pavyzdys – tai Lietuvos Respublikos Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadovas generolas Songaila, personaliai bent keliolika kartų savavališkai atvėręs valstybės sieną savo asmeninei draugei bei jos pažįstamų pažįstamiems ir nė neketinęs atsistatydinti. Į generolo bei pareigūno garbę jam buvo nusispjaut, nes pačiam Songailai buvo puikiai žinomas svarbiausias šio valstybinio žaidimo pareigomis tikslas – išlaikyti valdžią bet kokia kaina. Kaip ir sovietmečiu, taip ir šiandien, Lietuvoje valstybinė valdžia yra pačiu įžūliausiu būdu sutapatinama su privačia nauda. Galų gale generolas buvo atleistas, tačiau vien žiniasklaidos ir visuomenės sukelto triukšmo dėka.
   Tačiau koks šiandien pagrindinių Lietuvos politinių partijų vaidmuo šiame korupcija paženklintos valdžios kaitos procese? Juk demokratija – tai žmonių valdžia, įgyvendinama per išrinktus tautos atstovus. Kaip taisyklė, demokratiniai rinkimai lemia politinį atsinaujinimą, o politinėms partijoms tarpusavyje konkuruojant naujomis rinkiminėmis programomis, politinėmis idėjomis, atsiranda puiki galimybė formuoti naujus racionalius valstybinius sprendimus. Ir visa Vakarų politinė kultūra remiasi ne tik racionalumu, bet moralės ir teisės principais, išaugusiais iš ideologinio krikščionybės pamato. Vakarų valstybėse seniai žinoma legalios finansinės paramos politinių partijų veiklai svarba. Joms yra garantuojama solidi parama, kuri kartu tampa ir svarbiu prevenciniu antikorupciniu saugikliu. Tačiau Lietuvoje viskas yra atvirkščiai: naujai įsteigtos politinės partijos – demokratinės pažangos variklis – iš karto patenka į nykų politinį užribį, negaudamos nei patalpų (nors tai ir numatyta LR Politinių partijų ir organizacijų įstatyme), nei minimaliausios valstybinės paramos. Vyraujantis didžiųjų politinių grupių diktatas, pasiskirstant rinkimams reikalingas lėšas, paremtas net ne racionalumo, o vien tik politinės-finansinės jėgos įpročiais. Štai ir šiais metais didžiausios šalies politinės partijos iš valstybės biudžeto pasiskyrė sau net penkiagubai  daugiau lėšų nei pernai – arti 6 milijonų litų. Akivaizdu, kad savo valdžią šios partijos panaudoja ne demokratijai ir garbingai politinei konkurencijai stiprinti, o tam, kad įgytų dar daugiau finansinės ir politinės jėgos. Valstybinės valdžios sutapatinimą su asmenine nauda lemia anaiptol ne politikų naivumas. Milžiniški pinigai rinkimuose iškreipia demokratinių rinkimų esmę, tačiau tampa asmeniniais senųjų politikų dividendais. Ir todėl nėra ko stebėtis, kad šiandien mus valdo ne įstatymai, bet grupinių interesų pinklėse įstrigę ir degradavę žmonės.