ISTORINĖ LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO APKALTOS REIKŠMĖ
Pirmą kartą Europos istorijoje vieninteliam Lietuvos Respublikos Prezidentui yra iškelta apkalta. Kodėl taip ilgai lauktos šalies narystės ES ir NATO išvakarėse mus, lietuvius, ištiko ši istorinė negarbė, kuri kartu yra ir skaudi politinė nesėkmė, nes jos pasekmes, susijusias su tarptautine mūsų valstybės izoliacija, smukusiu prestižu bei nusilpusia diplomatija, jausime dar ilgai.
Ši beprecedentė ir su nacionaline gėda, sumišimu susijusi mūsų Prezidento apkalta jau savaime byloja apie specifinius politinius procesus, šiandien vykstančius valstybėje. Ar ne unikalus yra neginčijamas istorinis faktas, kad palyginus neseniai išrinktas šeštasis Lietuvos Prezidentas Rolandas Paksas sugebėjo savarankiškai dirbti vos aštuonis mėnesius, o po to, prasidėjus ilgai trunkančiam Seimo laikinosios ir specialiosios komisijų darbui, šis aukščiausias šalies vadovas sutelkė visas savo prezidentines galias vien savo gynybos, o vėliau ir puolimo veiksmams.
Antra, kodėl Prezidento apkaltos būtinybė atsirado taip greitai ir tapo politiškai bei teisiškai neišvengiama? Pirminiai faktai jau yra gerai žinomi ir visiems laikams užfiksuoti Seimo, Valstybės saugumo departamento ar kitų institucijų dokumentuose: beveik iš karto po LR Prezidento Inauguracijos iškilmių pagrindinis Rolando Pakso prezidentinės kampanijos finansinis rėmėjas Jurijus Borisovas su visa savo pigmėjiška didybe pradėjo kategoriškai reikalauti iš aukščiausio mūsų valstybės vadovo visų įmanomų ir neįmanomų politinių dividendų.
Tiesą sakant, nieko nuostabaus, kad Jurijus Borisovas, demonstruodamas taip vadinamo "naujojo ruso" mentalitetą, investavo milžiniškas lėšas į jo numatytą prezidentinės valdžios, t.y. vienos iš aukščiausių valstybinių galių, kontrolę. Tačiau žymiai rimtesnė ir iki šiol beveik nutylėta yra kita šio politinio skandalo aplinkybė: kaip atsitiko, kad Jurijus Borisovas galėjo aktyviai kištis į Lietuvos prezidento rinkimų kampanijos eigą, jei jau nuo 2002 metų birželio mėnesio jis buvo atsisakę Lietuvos pilietybės ir tapęs Rusijos Federacijos piliečiu. Juk Politinių kampanijų finansavimo kontrolės įstatymo penktajame straipsnyje yra aiškiai pasakyta, kad "politinės kampanijos laikotarpiu draudžiama priimti aukas ir dovanas iš kitų valstybių juridinių ir fizinių asmenų, išskyrus Lietuvos Respublikos piliečius ir lietuvių kilmės asmenis, taip pat Lietuvos Respublikos partijos ar visuomeninės arba (ir) politinės organizacijos skyrius, įkurtus lietuvių gyvenamosiose vietovėse (bendruomenėse)".
Akivaizdu, kad netinkamas Vyriausiosios rinkimų komisijos ir kitų valstybinių institucijų vadovų darbas, nekreipiant jokio dėmesio į šiuos įstatymo pažeidimus, sudarė palankias sąlygas veikti svetimos valstybės piliečiui, kurio mestelėti milijonai iškreipė demokratinę Lietuvos Prezidento rinkimų kampanijos eigą, jos objektyvumą ir neabejotinai įtakojo po to kilusią politinę krizę.
Drumsti politiniai vandenys ir įstatymų negerbimas ar net atviras jų laužymas tapo artimiausios Lietuvos Prezidento aplinkos staigaus politinio nuosmūkio garantija, lygiai kaip ir palankia terpe veikti svetimos valstybės priedangos agentams, vadinamiesiems ekspertams. Jurijaus Borisovo atvežtiniai karinės psichologijos specialistai Anatolijus Potninas ir Ana Zatonskaja demonstravo retą įžūlumą ir, vykdydami savo specialiąsias užduotis, mūsų šalyje elgėsi kaip didelėje provincijoje. Politinio modeliavimo scenarijuje "Laumžirgis", rastame kratos pas Jurijų Borisovą metu, teigiama: "Situacijoje, į kurią pateko Objektas, veiksmingu turi būti pripažintas konteksto pakeitimo metodas: kai sukuriama nauja informacinė poerdvė, kurioje visos vakarykštės problemos vienaip ar kitaip tampa antraeilės. Tai - asimetriškas atsakas. Šiuo atveju būtina sukelti didžiulį viešą politinį-ekonominį skandalą… Toks skandalas ne tik visiškai atitrauks dėmesį nuo Objekto, bet ir suformuos naują kontekstą: nuo šiol jau ne Objektas, o paties Prezidento oponentai taps korupcijos židiniu…".
Šiame specialiame scenarijuje išdėstyta politinio manipuliavimo žmonių protais metodika yra klasikinis taip vadinamo kontrpropagandinio poveikio priemonių, plačiai naudotų Sovietų sąjungoje, pavyzdys. Viename iš tokių anksčiau griežtai įslaptintų vadovėlių, skirtų psichologinių spec. tarnybų darbuotojams, tiesiai šviesiai apibrėžiamos įvairios kontrpropagandinio poveikio funkcijos, tikslai ir uždaviniai: "Ideologinė kova su priešu pirmiausiai vykdoma žmonių sąmonėje įtvirtinant reikiamas nuostatas ar stereotipus". Šioje specialiojoje mokymo priemonėje pabrėžiama, kad svarbus psichologinio karo įrankis – tai manipuliatyvi galia, kurios dėka galima efektyviai pažadinti irracionalumo pradą, slypintį žmogiškojoje psichikoje (ar ne iš čia garsieji "kerai", po kurių kartais labai keistai atrodydavo mūsų Prezidentas Rolandas Paksas).
Sovietų karinėje psichologijoje buvo atliekamas didelis darbas, tiriant žmogiškojo suvokimo, o ypač didelių žmonių grupių elgesio ypatybes, ir naudojant bei kuriant visai naujus specialiuosius metodus: pavyzdžiui, "diskreditaciją" – tai tokią suvokimo procesus koreguojančią priemonę, kuri gali sukelti negatyvias didelės žmonių auditorijos nuostatas vieno ar kito politinio įvykio atžvilgiu; "falsifikacijos įterpimą" – taip pat kryptingą žmogiškojo suvokimo koregavimą, priklausomai nuo reikiamos politinių įvykių eigos; "perdavimą sekant pėdsakais" – taip pat tam tikro masinio manipuliavimo žmonių nuomonėmis priemones. Štai kokiomis karinės psichologijos gudrybėmis bandė Lietuvoje naudotis Rusijos Federacijos pilietis Jurijus Borisovas, atsivežęs ir šios srities žinovus, gaminusius politinės krizės scenarijus ir atitinkamą kontrpropagandinę rašliavą "Apginkime demokratiją", nemokamai išplatintą net 1 mln. 200 tūkst. egzempliorių tiražu.
Nė vienoje demokratinėje Europos šalyje tokie dalykai neįmanomi, tačiau Lietuvoje ardomasis "Laumžirgio" autorių tikslas buvo realizuotas beveik su šimtaprocentine garantija. Senieji sovietiniai, dar iš šaltojo karo laikų naudoti karinio psichologinio manipuliavimo metodai mūsų šalyje suveikė kaip galingas detonatorius ir šiandien atsiradusiame politiniame chaose piliečiams teisingai orientuotis jau iš tiesų yra labai sunku.
Viena vertus, nemaža dalis šalies gyventojų Lietuvos Prezidentą Rolandą Paksą suvokia ir gina kaip šiuolaikinį Tadą Blindą, didvyriškai sukilusį ir kovojantį prieš žmonių skurdintojus, engėjus, t.y. korumpuotus politikus ir pareigūnus. O aukščiausio šalies vadovo kaltinimai Valstybės saugumo departamento vadovams dėl dokumentų klastojimo, dangstant aukščiausių pareigūnų korupcinius nusikaltimus, taip pat gąsdinančiai veikia beveik visus Lietuvos gyventojus. Kita vertus, kai paties Prezidento įsakymu, tarsi nuotykių filme, pagrobiama operatyvinė byla, apeinant net šalies Generalinį prokurorą, tai bet kokie politiniai teisiniai argumentai taip pat tampa nereikalingi.
Atėjo metas, kai atviras valstybinis melas tapo skaudžia šalies politine realybe. Belieka konstatuoti ir visai naują šalies politinio gyvenimo reiškinį: šiandieninę nelengvai atgautą mūsų demokratiją jau pradeda keisti savotiška jos atmaina – kakistokratija, kuri reiškia prastą, iškreiptą demokratijos formą, t.y. tamsuolių valdžia.
Šiandien pavojus visavertei mūsų demokratijai slypi tame, kad kai kurie šalies politikai, o ypač Lietuvos Respublikos Prezidentas, aukština šią blogiausią iš valdymo formų, o jo paties politinė moralinė savimonė yra priklausoma, identifikuojantis vien su siaurais naudos siekimo sau ar savo partinei grupuotei interesais.
Taip pat nekyla jokių abejonių, kad šių iškreiptų mūsų politinio gyvenimo reiškinių vardiklis yra vienas ir tas pats – tai aukštas korupcijos lygis šalyje. Neturėtume stebėtis naujausiu Europos Parlamento sprendimu priskirti Lietuvą prie įsipareigojimus prastai vykdančių šalių dėl nepakankamos kovos su korupcija. Juk tai tikra tiesa, nes plačiai išreklamuota ir išgirtoji mūsų nacionalinė kova su korupcija jau senokai perėjo į gana paradoksalią stadiją: iki šiol korupcijos prevencijai, įvairiems mokymams, antikorupcinių strategijų, projektų bei programų parengimui skiriamos milžiniškos lėšos, o korupcijos lygis šalyje ne tik kad nesumažėjo, bet praėjusiais metais net ir paaugo. Neatsitiktinai tokį mūsų korupcijos mastą įvardino Prezidentas Valdas Adamkus, taręs, kad valstybinį konkursą gali laimėti net ir etnografinio ansamblio vadovas, jei tik jis turi pakankamai pažinčių.
Akivaizdu, kad ir šiandien mūsų valstybėje dar išlieka didžiulis prieštaravimas tarp formalių kovos su korupcija metodų ir realios bei grėsmingos politinės bei administracinės korupcijos plitimo galios, smukdančios net ir mūsų nacionalinį orumą. Būtina prisiminti, kad iki šiol Lietuvoje taip ir lieka neįgyvendinta 1999 metų Europos Tarybos Baudžiamosios teisės konvencija dėl korupcijos, kuri buvo ratifikuota ir formaliai įsigaliojo mūsų šalyje jau nuo 2002 metų birželio 1 dienos. Tačiau niekam ne paslaptis, kad ši Konvencija bei visa europinė baudžiamosios politikos visuomenei nuo korupcijos ginti sistema niekaip nesiderina su pagrindiniu Lietuvos antikorupciniu teisės aktu – "Viešųjų ir privačių interesų valstybės tarnyboje derinimo" įstatymu. Mat, vadovaujantis pastarojo įstatymo nuostatomis, už rimtą valstybinį nusikaltimą, t.y. korupciją, baudžiama tik kaip už paprastą darbo pražangą ar "etinį" pažeidimą, pavyzdžiui, skiriant papeikimą ar atleidžiant iš darbo, ir niekaip neatlyginant valstybei ar jos žmonėms padarytos žalos.
Neįtikėtina, tačiau skirtingai nuo kitų Europos Sąjungos šalių, iki šiol mūsų valstybėje visa korumpuotų valstybės tarnautojų ir pareigūnų veikla yra kvalifikuojama tik kaip tarnybinės etikos pažeidimas, už jį "baudžiant" vien atleidimu iš pareigų ir paliekant visą prisiplėštą turtą! Deja, turime pripažinti, kad ir toliau "puoselėjant" šį europinės konvencijos teisės normų neatitinkantį įstatymą, Lietuva taps dar patogesniu visuotinės korupcijos "koridoriumi".
Per visą Nepriklausomybės laikotarpį į mūsų valstybės valdymą giliai įsigraužusi korupcija, įstatymų pažeidimai ir netobuli teisės aktai, atviras valstybinis melas tapo tuo politiniu akligatviu, kuriame pasiklydo ne vien Lietuvos Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas. Neskaidrus "Alitos" privatizavimas, konkursą laimėjus jos vadovų konsorciumui, užėmusiam vos ketvirtąją vietą, atskleidžia tikruosius politinių grupių interesus bei nuožmią jų tarpusavio kovą, kurioje nėra ir negali būti nugalėtojų. "Alitos" privatizavimo skandalas dar labiau pagilino politinę šalies krizę, šiai bylai tapus rimtų spekuliacijų objektu. Tai ir vėl tapo dar vienu chrestomatiniu korumpuoto valstybės valdymo pavyzdžiu, kai svarbūs politiniai sprendimai yra priimami orientuojantis išimtinai į partinę grupinę naudą, o nacionaliniai šalies interesai išstumiami į politinio gyvenimo užribį, nekalbant jau apie moralę, objektyvumą, teisingumą ar net elementarų padorumą. Toks valstybinės politikos dvilypumas iššaukia mūsų valdžios pažeidžiamumą, o tai jau visai nepatikima atrama mūsų trokštamai visavertei narystei Europos Sąjungoje ir Šiaurės Atlanto Sutarties aljanse.
Politiniu šalies atsilikimu ir toliau bando naudotis rusiškasis veiksnys, laukdamas savo X valandos. X valanda seniai suplanuota, X valanda artėja, reikalinga tik permanentinė politinė krizė, įsisenėjęs didžiosios gyventojų dalies skurdas ir jų nepasitenkinimas.
Vienintelė išeitis – politinis mūsų valstybės atsinaujinimas ir iš tiesų kuriama demokratinė politinė kultūra, lygiai kaip ir sveikos politinės jėgos, galinčios įveikti vidinę mūsų negalią – korupciją, o taip pat pajėgiančios plėtoti šalies modernizavimo strategiją jau europinėje bendrijoje.
Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidento apkaltos žala valstybei milžiniška, tačiau ir nauda - didžiulė, nes šiandien jau neįsivaizduojame mūsų gyvenimo be tegu ir skausmingo politinio apsivalymo.