- Lietuviškosios korupcijos metraštis

Lietuviškosios korupcijos metraštis

LIETUVIŠKOSIOS KORUPCIJOS METRAŠTIS

Politikas Z. aprodo politikui B. savo naują namą. Rodydamas į naują autostradą, politikas Z. paaiškina, iš kokių lėšų pastatytas jo prabangus namas: "Trisdešimt procentų". Po kiek laiko politikas Z. apsilanko pas politiką B. Šis priima jį dar prašmatnesniuose rūmuose. Paklaustas, iš kur gavo pinigų jų statybai, politikas B. atsak „Ar matote ten autostradą?". Politikas Z. nustebintas – nėra juk ten jokios autostrados. „Štai čia ir visa esmė, - paaiškina politikas B. - Šimtas procentų !".

   Lietuvoje jau tapo įprasta, kad bet kurį, bent kiek reikšmingesnį privatizavimą tiesiog privalo lydėti triukšmingų skandalų ir įtarinėjimų korupcija šleifas.
Tačiau pastaruoju metu plačiai pagarsintos Pasaulio banko ir tarptautinių organizacijų, tiriančių korupciją, ekspertų išvados apie tai, kad Lietuvoje paprastą kyšininkavimą jau seniai pakeitė žymiai sudėtingesnės ir sunkiau tiriamos piktnaudžiavimo valstybine galia ir kitos politinės korupcijos formos.
    Toks platus ir gilus politinės korupcijos, beje, dažnai vadinamos juodąja, išplitimas yra rimtas simptomas, rodantis, kad mūsų valstybės valdyme yra kažkas sutrikę. Vietoje valstybės valdymo sistemos, kuri remtųsi demokratijos principais, atsiranda ydinga savitarpio paslaugų struktūra, iš kurios turi naudos turtingiausi ir politiškai galingiausi, savo ruožtu tokiais ir tapę, pasinaudoję jiems suteikta valstybine valdžia vien asmeniniam pralobimui.
    Politinę korupciją Lietuvoje jau galime įvardyti kaip sunkią ir įsisenėjusią valdžios negalią.

Korupcijos kaina

Gyventojų skurdas, prasta sveikata, mažėjanti vidutinė gyvenimo trukmė, netolygus pajamų ir turto pasiskirstymas – būdingi korupcijos pažeistų valstybių požymiai. Kita vertus, blogai veikianti ir korumpuota valdžia reiškia, kad užsienio valstybių pagalba nebus efektyviai naudojama. Neteisėtos firmos ar organizuotų nusikaltėlių grupės taip pat ima ir paprasčiausiai nusiperka iš korumpuotos valstybės privilegijas. Kyšiai atveria kelią nusikalstamai veiklai plačiu mastu. Apie tai byloja naujausi politiniai skandalai, susiję su prezidentine Rolando Pakso apkalta, kyšininkavimu įtariamais parlamentarais.
Gerai žinoma, kad korupcijos liga serga visi be išimčių autoritariniai režimai, nuo jos, deja, neapsaugotos ir jaunos demokratinės valstybės. Tokiose visuomenėse politiniai procesai ir valstybės valdymas pradeda priklausyti nuo privačių interesų sferų, o staigus gyventojų nuskurdimas sukelia gilius vidinius visuomenės konfliktus ir prieštaravimus.

Valstybingumo praradimo pasekmės

   Interesų konfliktai, neteisinis aukščiausių pareigūnų elgesys ir šiandien tęsia tą ydingą piktnaudžiavimo valstybine valdžia tradiciją, kurią pirmasis įvardijo Vincas Kudirka savo satyroje apie Vakanalijų Vziatkovičių Kruglodurovą. V. Kudirka skaudžiai tyčiojosi iš baudžiavinės carinės valdininkijos hierarchijos, jau nuo pat Petro I laikų valstybės valdyme įtvirtinusios veidmainiavimą, suktybes ir dvigubą politinę moralę.
Kaip teigia rusų rašytojas V. Sirotkinas, labai svarbu išryškinti principinį politinio Rusijos elito galvosenos skirtumą (pradedant Petru I ir iki Putino) nuo vakarietiško mentaliteto. Jei Vakaruose valdžią suteikia turtas, tai Rusijoje iki šiol turtą suteikia valdžia. Tad jei įgijai "vadovaujančią kėdę" – tai viskuo esi pertekęs, o jeigu ją praradai – tu niekas. Toks politinis „elitas" istoriškai laikėsi tik pagal valdžios vertikalę: tereikėjo susilpnėti arba suirti centrui – subyrėdavo ir valstybė. Taip atsitiko ir 1917 metų vasario-spalio mėnesiais, taip nutiko ir 1991 metų rugpjūtį-gruodį.
   Taigi, rusiškojo politinio pseudoelito ideologija – buvusi carinė, sovietinė, ir, iš dalies, dabartinė – yra ta pati. Mes – jūsų „tėvai", jūs (liaudis) – mūsų „vaikai" – mes jus vedame į šviesesnį rytojų (nenuostabu, kad Lietuvoje jau taip seniai jaučiama alergija žodžiui „liaudis"; gaila, kad kai kurie politikai to niekaip nesupranta).
Šiuo požiūriu ypač įdomus Trečiasis Statutas, priimtas 1588 metais ir tapęs paprotinės LDK teisės šaltiniu. Šio Statuto prakalboje jo redaktorius ir leidėjas Leonas Sapiega rašė, kad teisynai turi būti sudaromi ir įgyvendinami vardan to, kad žmonės savo krašte jaustųsi saugūs, saugotų pamatinius gėrio principus, kurie ir tampa teisinio reguliavimo pamatu. Tačiau brutaliai sustabdžius Lietuvos Statuto veikimą, pradėjo nykti ilgaamžis teisinis lietuvių socialinio politinio gyvenimo pamatas. Nuo 1795 metų ir mūsų valstybėje buvo palaipsniui pradėta diegti Rusijoje jau egzistavusi totalitarinė, melaginga ir iškreipta valstybės valdymo sitema.
   Deja, ir šiandien mūsų valstybės valdyme dar tebėra ryški įtempta, šių dviejų priešingų ir viena kitą neigiančių tradicijų sandūra: mūsų autentiškos, istorinės, moralios, tačiau per amžius nusilpusios valstybės patirtis buvo ir yra užgožiama svetimais eurazijiniais – dar gajais ir užsilikusiais – įpročiais. Jų sąveikoje ir atsirado šiandieninis gilus moralės ir politikos konfliktas, kurio pasekmes jau įvardijome kaip politinę korupciją, įsitvirtinusią Lietuvoje. Be abejo, tokio masto korupcija ne tik sutrikdė svarbiausių valstybės sričių valdymą, kartu ji demoralizavo visuomenę. Geriausias to įrodymas – pasaulinio masto savižudybių rodiklis Lietuvoje, taip pat – spartėjanti emigracija. Iš šalies jau išvyko keli šimtai tūkstančių darbingų ir išsilavinimą įgijusių žmonių, kurių profesinis parengimas valstybei kainavo milijardus litų.

Popierinė kova su korupcija

   Nacionalinės kovos su korupcija programa pagaliau įžiebė viltį, kad politinė korupcija bus griežtai suriesta į ožio ragą. Ne paslaptis, kad šios tarnybos analitikai pasinaudojo vadinamojo Honkongo modelio patirtimi. Šeštajame dešimtmetyje Honkonge korupcija taip pat buvo endeminė. Jos įsigalėjimą rodė buvęs populiarus posakis apie žmones, turinčius tokį pasirinkimą: „važiuoti autobusu" (aktyviai dalyvauti korupcijoje) arba „bėgti šalia autobuso" (būti pasyviais stebėtojais, nesikišančiais į korumpuotą sistemą). Tačiau 1974 metais politiškai veiklus ir ryžtingas Honkongo gubernatorius įsteigė nepriklausomą antikorupcinę komisiją, kurios veikla rėmėsi trimis „banginiais": baudžiamosios atsakomybės griežtinimu, korupcijos prevencija ir visuomenės švietimu. Per kelis dešimtmečius nuoseklus šių antikorupcinių priemonių įgyvendinimas padėjo galutinai atsikratyti piktnaudžiavimu valdant valstybę.
   Tačiau vargu ar šis Honkongo modelis, atsiradęs ir įdiegtas visai skirtingomis istorinėmis, politinėmis sąlygomis, padės ir Lietuvoje sėkmingai kautis su juodosios korupcijos užkratu. Abejonės kyla ir dėl to, kad Nacionalinės kovos su korupcija programoje nė žodžiu neužsimenama apie pačią svarbiausią korupcijos gyvybingumo priežastį – privilegijų naikinimą! Būtent apie tai mums vieningai kalba žymiausi užsienio ekspertai, tyrinėjantys korupcijos reiškinius daugelyje pasaulio valstybių. Tad jei nomenklatūrinė biurokratija išsaugos savo išskirtines ir iki šiol rūpestingai puoselėjamas „šiltnamio" valdant valstybę pozicijas – visa skelbiama kova su korupcija Lietuvoje ir vėl liks tik popierinė.
   Dvigubi valstybės politikos ir moralės standartai šiuo metu yra pati didžiausia ir rimčiausia mūsų valstybės valdymo problema. Štai būdingas pavyzdys. Nors jau nuo praėjusių metų spalio mėnesio įsigalėjo nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija, tačiau atlyginimai aukščiausiems valstybės pareigūnams bei privilegijos (100, 200, 250 proc. priedai) ir vėl dalijami remiantis senutėliu, dar 1991 metais skubotai priimtu, Vyriausybės nutarimu „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo tvarkos apmokėjimo".
   Taigi šių išskirtinių eurazijinių privilegijų aukštiems valdininkams įtvirtinimo politika tapo svarbiausia priežastis, dėl kurios atsirado ir suklestėjo juodoji lietuviška korupcija. Ir iš tiesų, jei paprastas policininkas gali uždirbti tik 600, o jo ne ką mokytesnis viršininkas – daugiau nei 10 000 litų, tai pirmasis, negalėdamas pragyventi, žinoma, stengsis ieškoti papildomų, tegu ir nelegalių, pragyvenimo šaltinių. Lygiai tą patį galima pasakyti apie gydytoją, kurio oficialus darbo užmokestis – 700 litų, ir todėl visas gydymo įstaigas yra apraizgiusi nelegalių duoklių ėmimo iš pacientų sistema. O žmonės priversti su tuo sutikti, nes pasirinkimo paprasčiausiai nėra. Štai iš čia ir graudi statistika: net kas antras Lietuvos gyventojas yra davęs kyšį – kam nors...
   Tad svarbiausia išvada, nacionaliniu mastu kovojant su politine korupcija, būtų tokia: neįveikę privilegijų aukščiausiems valdžios pareigūnams dalijimo įpročių, patyliukais remiamų senais Vyriausybės nutarimais ar įstatymais, o taip pat neįvykdę nuoseklios demokratinės specialistų darbo užmokesčio reformos, korupcijos nenugalėsime, nes pirmiausia reikia šalinti priežastis, o ne pasekmes.
   Politinė pasaulėjauta, kuriai būdingas savanaudiškumas ir godumas, siekiant vien asmeninės naudos ir pasipelnymo, laimei, nėra kilusi iš autentiškos lietuvių valstybingumo tradicijos. Ir pastarosios atkūrimas bei stiprinimas tampa pačia svarbiausia XXI amžiaus pradžios politine pastanga.


	Apie Tautinę partiją LIETUVOS KELIAS Lilijana Astra Partijos įkūrimas Tikslai Statutas Lietuva - aukštųjų technologijų lyderė Archyvas Aktualijos Ralfas Dahrendorfas Tautinė valstybė grįžta Dr. Algirdas V. Kanauka Siūlymai, kaip pakeisti Lietuvos valdymą Archyvas Stabdyti savigriovą Lietuvos energetinėje politikoje Lietuvos gynybinė galia ir jos stiprinimas Forumas Laisvės kovos Kronika Rinkimai į Europos Parlamentą - mūsų kandidatai Mitingas Kontaktai Lietuvos energetinės politikos sprendimai Tiesa apie Lietuvos energetiką Memorandumas Peticija "STOP grobuoniškam elektros kainų monopoliui!" Kaip mus paremti	Lietuviškosios korupcijos metraštis Ar galima garbinga politinė konkurencija Lietuvoje? Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidento apkaltos reikšmė Kreipimasis Lietuviškosios korupcijos metraštis Lietuvos politinė pelkė: kaip iš jos išbristi? Politinio monopolizmo grėsmė Lietuvos demokratijai Dekojame LIETUVIŠKOSIOS KORUPCIJOS METRAŠTIS Politikas Z. aprodo politikui B. savo naują namą. Rodydamas į naują autostradą, politikas Z. paaiškina, iš kokių lėšų pastatytas jo prabangus namas: "Trisdešimt procentų". Po kiek laiko politikas Z. apsilanko pas politiką B. Šis priima jį dar prašmatnesniuose rūmuose. Paklaustas, iš kur gavo pinigų jų statybai, politikas B. atsak „Ar matote ten autostradą?". Politikas Z. nustebintas – nėra juk ten jokios autostrados. „Štai čia ir visa esmė, - paaiškina politikas B. - Šimtas procentų !". Lietuvoje jau tapo įprasta, kad bet kurį, bent kiek reikšmingesnį privatizavimą tiesiog privalo lydėti triukšmingų skandalų ir įtarinėjimų korupcija šleifas. Tačiau pastaruoju metu plačiai pagarsintos Pasaulio banko ir tarptautinių organizacijų, tiriančių korupciją, ekspertų išvados apie tai, kad Lietuvoje paprastą kyšininkavimą jau seniai pakeitė žymiai sudėtingesnės ir sunkiau tiriamos piktnaudžiavimo valstybine galia ir kitos politinės korupcijos formos. Toks platus ir gilus politinės korupcijos, beje, dažnai vadinamos juodąja, išplitimas yra rimtas simptomas, rodantis, kad mūsų valstybės valdyme yra kažkas sutrikę. Vietoje valstybės valdymo sistemos, kuri remtųsi demokratijos principais, atsiranda ydinga savitarpio paslaugų struktūra, iš kurios turi naudos turtingiausi ir politiškai galingiausi, savo ruožtu tokiais ir tapę, pasinaudoję jiems suteikta valstybine valdžia vien asmeniniam pralobimui. Politinę korupciją Lietuvoje jau galime įvardyti kaip sunkią ir įsisenėjusią valdžios negalią. Korupcijos kaina Gyventojų skurdas, prasta sveikata, mažėjanti vidutinė gyvenimo trukmė, netolygus pajamų ir turto pasiskirstymas – būdingi korupcijos pažeistų valstybių požymiai. Kita vertus, blogai veikianti ir korumpuota valdžia reiškia, kad užsienio valstybių pagalba nebus efektyviai naudojama. Neteisėtos firmos ar organizuotų nusikaltėlių grupės taip pat ima ir paprasčiausiai nusiperka iš korumpuotos valstybės privilegijas. Kyšiai atveria kelią nusikalstamai veiklai plačiu mastu. Apie tai byloja naujausi politiniai skandalai, susiję su prezidentine Rolando Pakso apkalta, kyšininkavimu įtariamais parlamentarais. Gerai žinoma, kad korupcijos liga serga visi be išimčių autoritariniai režimai, nuo jos, deja, neapsaugotos ir jaunos demokratinės valstybės. Tokiose visuomenėse politiniai procesai ir valstybės valdymas pradeda priklausyti nuo privačių interesų sferų, o staigus gyventojų nuskurdimas sukelia gilius vidinius visuomenės konfliktus ir prieštaravimus. Valstybingumo praradimo pasekmės Interesų konfliktai, neteisinis aukščiausių pareigūnų elgesys ir šiandien tęsia tą ydingą piktnaudžiavimo valstybine valdžia tradiciją, kurią pirmasis įvardijo Vincas Kudirka savo satyroje apie Vakanalijų Vziatkovičių Kruglodurovą. V. Kudirka skaudžiai tyčiojosi iš baudžiavinės carinės valdininkijos hierarchijos, jau nuo pat Petro I laikų valstybės valdyme įtvirtinusios veidmainiavimą, suktybes ir dvigubą politinę moralę. Kaip teigia rusų rašytojas V. Sirotkinas, labai svarbu išryškinti principinį politinio Rusijos elito galvosenos skirtumą (pradedant Petru I ir iki Putino) nuo vakarietiško mentaliteto. Jei Vakaruose valdžią suteikia turtas, tai Rusijoje iki šiol turtą suteikia valdžia. Tad jei įgijai "vadovaujančią kėdę" – tai viskuo esi pertekęs, o jeigu ją praradai – tu niekas. Toks politinis „elitas" istoriškai laikėsi tik pagal valdžios vertikalę: tereikėjo susilpnėti arba suirti centrui – subyrėdavo ir valstybė. Taip atsitiko ir 1917 metų vasario-spalio mėnesiais, taip nutiko ir 1991 metų rugpjūtį-gruodį. Taigi, rusiškojo politinio pseudoelito ideologija – buvusi carinė, sovietinė, ir, iš dalies, dabartinė – yra ta pati. Mes – jūsų „tėvai", jūs (liaudis) – mūsų „vaikai" – mes jus vedame į šviesesnį rytojų (nenuostabu, kad Lietuvoje jau taip seniai jaučiama alergija žodžiui „liaudis"; gaila, kad kai kurie politikai to niekaip nesupranta). Šiuo požiūriu ypač įdomus Trečiasis Statutas, priimtas 1588 metais ir tapęs paprotinės LDK teisės šaltiniu. Šio Statuto prakalboje jo redaktorius ir leidėjas Leonas Sapiega rašė, kad teisynai turi būti sudaromi ir įgyvendinami vardan to, kad žmonės savo krašte jaustųsi saugūs, saugotų pamatinius gėrio principus, kurie ir tampa teisinio reguliavimo pamatu. Tačiau brutaliai sustabdžius Lietuvos Statuto veikimą, pradėjo nykti ilgaamžis teisinis lietuvių socialinio politinio gyvenimo pamatas. Nuo 1795 metų ir mūsų valstybėje buvo palaipsniui pradėta diegti Rusijoje jau egzistavusi totalitarinė, melaginga ir iškreipta valstybės valdymo sitema. Deja, ir šiandien mūsų valstybės valdyme dar tebėra ryški įtempta, šių dviejų priešingų ir viena kitą neigiančių tradicijų sandūra: mūsų autentiškos, istorinės, moralios, tačiau per amžius nusilpusios valstybės patirtis buvo ir yra užgožiama svetimais eurazijiniais – dar gajais ir užsilikusiais – įpročiais. Jų sąveikoje ir atsirado šiandieninis gilus moralės ir politikos konfliktas, kurio pasekmes jau įvardijome kaip politinę korupciją, įsitvirtinusią Lietuvoje. Be abejo, tokio masto korupcija ne tik sutrikdė svarbiausių valstybės sričių valdymą, kartu ji demoralizavo visuomenę. Geriausias to įrodymas – pasaulinio masto savižudybių rodiklis Lietuvoje, taip pat – spartėjanti emigracija. Iš šalies jau išvyko keli šimtai tūkstančių darbingų ir išsilavinimą įgijusių žmonių, kurių profesinis parengimas valstybei kainavo milijardus litų. Popierinė kova su korupcija Nacionalinės kovos su korupcija programa pagaliau įžiebė viltį, kad politinė korupcija bus griežtai suriesta į ožio ragą. Ne paslaptis, kad šios tarnybos analitikai pasinaudojo vadinamojo Honkongo modelio patirtimi. Šeštajame dešimtmetyje Honkonge korupcija taip pat buvo endeminė. Jos įsigalėjimą rodė buvęs populiarus posakis apie žmones, turinčius tokį pasirinkimą: „važiuoti autobusu" (aktyviai dalyvauti korupcijoje) arba „bėgti šalia autobuso" (būti pasyviais stebėtojais, nesikišančiais į korumpuotą sistemą). Tačiau 1974 metais politiškai veiklus ir ryžtingas Honkongo gubernatorius įsteigė nepriklausomą antikorupcinę komisiją, kurios veikla rėmėsi trimis „banginiais": baudžiamosios atsakomybės griežtinimu, korupcijos prevencija ir visuomenės švietimu. Per kelis dešimtmečius nuoseklus šių antikorupcinių priemonių įgyvendinimas padėjo galutinai atsikratyti piktnaudžiavimu valdant valstybę. Tačiau vargu ar šis Honkongo modelis, atsiradęs ir įdiegtas visai skirtingomis istorinėmis, politinėmis sąlygomis, padės ir Lietuvoje sėkmingai kautis su juodosios korupcijos užkratu. Abejonės kyla ir dėl to, kad Nacionalinės kovos su korupcija programoje nė žodžiu neužsimenama apie pačią svarbiausią korupcijos gyvybingumo priežastį – privilegijų naikinimą! Būtent apie tai mums vieningai kalba žymiausi užsienio ekspertai, tyrinėjantys korupcijos reiškinius daugelyje pasaulio valstybių. Tad jei nomenklatūrinė biurokratija išsaugos savo išskirtines ir iki šiol rūpestingai puoselėjamas „šiltnamio" valdant valstybę pozicijas – visa skelbiama kova su korupcija Lietuvoje ir vėl liks tik popierinė. Dvigubi valstybės politikos ir moralės standartai šiuo metu yra pati didžiausia ir rimčiausia mūsų valstybės valdymo problema. Štai būdingas pavyzdys. Nors jau nuo praėjusių metų spalio mėnesio įsigalėjo nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija, tačiau atlyginimai aukščiausiems valstybės pareigūnams bei privilegijos (100, 200, 250 proc. priedai) ir vėl dalijami remiantis senutėliu, dar 1991 metais skubotai priimtu, Vyriausybės nutarimu „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo tvarkos apmokėjimo". Taigi šių išskirtinių eurazijinių privilegijų aukštiems valdininkams įtvirtinimo politika tapo svarbiausia priežastis, dėl kurios atsirado ir suklestėjo juodoji lietuviška korupcija. Ir iš tiesų, jei paprastas policininkas gali uždirbti tik 600, o jo ne ką mokytesnis viršininkas – daugiau nei 10 000 litų, tai pirmasis, negalėdamas pragyventi, žinoma, stengsis ieškoti papildomų, tegu ir nelegalių, pragyvenimo šaltinių. Lygiai tą patį galima pasakyti apie gydytoją, kurio oficialus darbo užmokestis – 700 litų, ir todėl visas gydymo įstaigas yra apraizgiusi nelegalių duoklių ėmimo iš pacientų sistema. O žmonės priversti su tuo sutikti, nes pasirinkimo paprasčiausiai nėra. Štai iš čia ir graudi statistika: net kas antras Lietuvos gyventojas yra davęs kyšį – kam nors... Tad svarbiausia išvada, nacionaliniu mastu kovojant su politine korupcija, būtų tokia: neįveikę privilegijų aukščiausiems valdžios pareigūnams dalijimo įpročių, patyliukais remiamų senais Vyriausybės nutarimais ar įstatymais, o taip pat neįvykdę nuoseklios demokratinės specialistų darbo užmokesčio reformos, korupcijos nenugalėsime, nes pirmiausia reikia šalinti priežastis, o ne pasekmes. Politinė pasaulėjauta, kuriai būdingas savanaudiškumas ir godumas, siekiant vien asmeninės naudos ir pasipelnymo, laimei, nėra kilusi iš autentiškos lietuvių valstybingumo tradicijos. Ir pastarosios atkūrimas bei stiprinimas tampa pačia svarbiausia XXI amžiaus pradžios politine pastanga.