- Lietuvos politinė pelkė: kaip iš jos išbristi?

Lietuvos politinė pelkė: kaip iš jos išbristi?

Lietuvos politinė pelkė: kaip iš jos išbristi?

Lietuva – laisva nuo svetimųjų jungo. Bet ji dar
nėra laisva nuo savųjų tamsuolių ir savanaudžių.
Ji dar nėra išsilaisvinusi nuo provincializmo ir
atsilikimo. O delsti daugiau nebegalima.
Reikia veržtis į kultūros ir civilizacijos aukštumas"

Juozas Keliuotis (1902-1983)

Mūsų valstybės narystė ES – tūkstantmečio svarbos įvykis ir šiandien esame lemtingo pasirinkimo kryžkelėje: ar Lietuva pasuks veržlaus augimo keliu (kaip Airija), ar taip ir liks labiausiai atsilikusia europinės bendrijos valstybe (kaip iki šiol Graikija). Pirmuoju atveju airiai sugebėjo efektyviai panaudoti ES lėšas, be to, jie lanksčios lengvatų politikos dėka atsiviliojo į Tėvynę tūkstančius airių kilmės investuotojų, kurie ir padėjo šiai nedidelei valstybei išsiveržti į priešakines Europos valstybių gretas. O graikai paprasčiausiai pravalgė ir išvogė gautus pinigus, užuot juos investavę. Šiandien Graikijoje smagu žiūrėti į asfaltuotus kelius, kurie netikėtai baigiasi paprasčiausia aklaviete kur nors ant didelio kalno. Štai tada ir paaiškėja, kad keliai buvo tiesiami į niekur tik tam, kad būtų dirbtinai sukurtos darbo vietos bei tam tikros valdžios proteguojamos firmos gautų užsakymus ir laiku pateiktų ataskaitas.
Tačiau Lietuvos stojimas į ES dar komplikuotesnis: neseniai valstybė patyrė milžinišką Prezidento institucijos krizę, iki šiol neturime patikimo socialinio pamato ir net augant ekonomikai mūsų šalyje didėja skurdas, kyla geriausių specialistų emigracijos banga, nekalbant jau apie įsisenėjusią ir nesuvaldomą (net nenorimą suvaldyti) korupciją. Beje, pastarosios įtaka šalies politiniams procesams paskatino naujų specifinių politinių jėgų, kurias būtų galima įvardinti kaip Pinigų partijas, atsiradimą.

Pinigų partijų fenomenas

      Iki šiol sėkmingai gyvuojanti neskaidri bei korupciją skatinanti šalies politinių partijų finansavimo sistema leidžia tam tikroms politinėms grupuotėms ne tik manipuliuoti gyventojų nuomone, bet ir įtvirtinti vien joms palankius įstatymus. Juk ar turi kokią ekonominę prasmę praėjusiais metais priimtas Mokesčių už naftos ir dujų išteklius įstatymas, ženkliai sumažinęs naftos įmonių mokamus mokesčius, be to, dar ir Lietuvos Vyriausybę įpareigojus dengti naftos paieškų riziką. Mūsų valstybė ir jos gyventojai patyrė milijoninius nuostolius, tačiau, matyt, šis įstatymas buvo naudingas Seimo valdančiajai daugumai. Ar ne iš šių proteguojamų rėmėjų resursų semiasi lėšų socialliberalai, pastarosiomis dienomis demonstruojantys pretenzingą ir šimtus tūkstančius litų kainuojančią reklaminę kampaniją, labai jau primenančią liūdnos atminties proletarinę „Iljičiaus lempučių" akciją. Taigi, milijoninės investicijos ir toliau metamos į politinių rinkimų verpetą, o neaiškios kilmės pinigų dėka išrinkti politikai klusniai vykdo savo rėmėjų valią
       Lygiai taip pat iš rusiškos karinės pramonės kapitalo įsisteigę borisovininkai net nesuko sau galvos, kad Rusijos Federacijos pilietis neturi jokios teisės finansuoti Lietuvos Prezidento rinkiminės kampanijos. Tačiau Vyriausioji Rinkimų komisija ne tik kad nekonstatavo brutalaus finansinio pažeidimo, bet faktiškai įtvirtino antidemokratinę rinkimų tvarką, kurioje nugalėtojai, atsiradę didelių ir nešvarių pinigų dėka, neteisiami. Štai kodėl jokiais etiniais teisiniais svertais nevaržoma politinė agitacija peržengė visas įmanomas ribas: reklamos specialistų apskaičiavimu R. Pakso rinkimų kampanija galėjo atsieiti apie 15-20 mln. litų , vietoje deklaruotų 3 mln. 287 tūkst. litų. Ką gi, „geradaris" Borisovas buvo apdovanotas libdemų auksiniu Garbės ženkleliu, o prezidentas Paksas pavirto jo faktiniu tarnu. Jau žinome kas iš viso to išėjo, nes Apkalta tapo skaudžia mūsų naujausios istorijos dalimi.
      Dar vienas būdingas Pinigų partijos veikimo pavyzdys – tai Borisovo antrininku tituluojamas Viktoras Uspaskichas, milžiniškų lėšų dėka mikliai iššokęs į Lietuvos politinę avansceną. Plačioji Lietuvos visuomenė turėtų žinoti, kad atvykėlis iš Rusijos Viktoras Uspaskichas dar 1995 metais tebuvo baigęs aštuonias klases ir šį faktą patvirtina Kėdainių apylinkės teismo archyvai. Tačiau jau po kelių metų, vos tapęs Lietuvos Seimo pirmininku, A.Paulauskas mažaraštį Viktorą Uspaskichą staiga paskyrė Ekonomikos komiteto pirmininku. Beje, tuo pat metu šis rusakalbis bandė girtis, esą ketinąs gintis net ir daktarinę disertaciją, tačiau laimei, vienos Kauno aukštųjų mokyklų dėstytojų grupės skundas LR Švietimo ministerijai apie Uspaskicho bandymus, net nelaikius egzaminų „nusipirkti" disertaciją, užkirto jam tolimesnius „mokslinius" kelius. Įdomus sutapimas: milijonierius rusakalbis Borisovas taip pat gyrėsi apsigynęs disertaciją. Ar tai būdas lengviau suburti prorusišką Lietuvos politinį elitą, kaip tai įvyko prieškaryje, kai vietinės raudonosios inteligentijos pastangomis buvo mikliai pargabenta „saulė iš Rytų".

Politinio atsinaujinimo būtinybė

    Vienas svarbiausių Pinigų partijas suformavusių veiksnių – tai senieji komunistų partijos ir komjaunimo funkcionieriai, jau iš pat pradžių kontroliavę besiformuojančias posąjūdines struktūras, o po to stabiliai įsitvirtinę savo senojoje, tačiau nauja vakarietiška ideologine etikete padabintoje partijoje. Visų jų galvosena bei pasaulėjauta atsirado tokiomis sąlygomis, kai buvo konkuruojama ne idėjomis ar gebėjimais, o vien pastangomis kartoti ideologinius štampus.
     Šie senieji politiniai įgūdžiai kuo puikiausiai atsiskleidžia visų Pinigų partijų veikloje, pavyzdžiui, lipdant tokius absoliučiai tuščius lozungus, kaip „Nusipelnėme gyventi geriau", „Apšvieskime Lietuvą ir pasaulį"...
     Tokios sąvokos kaip nacionaliniai interesai, patriotiškumas, valstybinis mąstymas ar bent politinis padorumas, Pinigų partijų funkcionieriams nereikalingos ir nesuprantamos. Juos valdantis įsisenėjęs refleksas yra tik vienas: politinė valdžia = finansinė galia. Štai todėl ir mūsų užsienio partneriams akis badyte badanti valstybinė korupcija iki šiol turi puikaus šiltnamio sąlygas klestėti. Jei vakarietiška politinė tradicija remiasi demokratinės teisės principais, tai Lietuvos politikoje daug ką lemia ne moralė ir teisė, o tik Pinigų partijų diktuojama finansinė jėga. Tą puikiai suprato ir atstatydintas Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas, kuris, praėjus vos kelioms valandoms po balsavimo baigiamajame Apkaltos procese, pareiškė ir vėl kandidatuosiąs LR Prezidento rinkimuose. Ką gi, lietuviško politinio absurdo karuselė tęsiasi, o mes tik galime stebėti vis labiau ryškėjančius atgaivinamos antivakarietiškos politinės tradicijos bruožus:
- pirma, neseniai Seime patvirtiname naujos redakcijos Politinių partijų ir organizacijų įstatymo pakeitimo įstatyme yra numatytas privalomas tūkstančio politinės partijos narių skaičius. Ir tai nieko bendro neturi su tokių politinių partijų ir organizacijų auditu, kurios nedalyvauja rinkimuose, nesugeba kurti savo programinių siekių, nepateikia net finansinių ataskaitų. Šis politinių partijų masiškumo reikalavimas – tai jau žingsnis atgal į netolimą praeitį, kai vienintelė komunistų partija buvo privalomai masiškiausia visoje šalyje.
- Antra, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 str. yra nurodomas rinkimų užstatas vienam kandidatų sąrašui įregistruoti – net 20 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžių, o laiku nepateikus tam tikrų duomenų – rinkimų užstatas vienam kandidatų sąrašui įregistruoti yra jau tris kartus didesnis!

      Akivaizdu, kad šiandieninės Pinigų partijos labai bijo net menkiausios galimos konkurencijos ir todėl, priimdamos sau palankius įstatymus, bando atsikratyti visais kitais politiniais konkurentais. Netenka net abejoti, kad šios partinių privilegijų įtvirtinimo pastangos neskatina teisingumo, mūsų valstybės plėtros idėjų ar jų alternatyvų pasirinkimo politikos.
       Kita vertus, tos pačios Pinigų partijos dalyvauja įnirtingose tarpusavio politinėse grumtynėse dėl valdžios, kuri Lietuvoje jau seniai privatizuota ir tapusi labai pelningo biznio atmaina. Netenka stebėtis, kad net Prezidentūroje dingsta slapti su didžiausių Lietuvos įmonių privatizavimu susiję dokumentai bei saugumo ataskaitos apie bankus ir žiniasklaidą, slapti duomenys apie ginkluotę. Netgi didieji istoriniai Lietuvos įvykiai, tokie kaip stojimas į NATO, yra paženklinti korupcinio „deguto šaukštu": priėmimo į šį Aljansą proga buvo surengtas prašmatnus banketas penkiems šimtams asmenų (žinoma, iš mokesčių mokėtojų lėšų) ne kur kitur, o buvusioje garsiojoje „Draugystėje", kuri šiandien priklauso premjero žmonai. Bet kurioje tradicinės demokratijos visuomenėje toks įžūlus ir savanaudiškas aukščiausio valstybės pareigūno elgesys būtų pasmerktas, tačiau Lietuvoje buvusi sovietinė nomenklatūra elgiasi kaip nuosavame dvare.
        Pinigų partijos ir jų atstovai Seime – esamame ar būsimame – didelė politinė Lietuvos nelaimė. Galėsime džiaugtis demokratija tik tada, kai galų gale bus atstovaujami šalies gyventojų daugumos interesai, sukurtas jų ekonominis ir socialinis saugumas. Iki objektyvių ir teisingų rinkimų kelias dar yra tolimas ir nelengvas. Akivaizdu, kad kuriant mūsų klestinčią ir demokratinę valstybę, būtinas politinis atsinaujinimas.


	Apie Tautinę partiją LIETUVOS KELIAS Lilijana Astra Partijos įkūrimas Tikslai Statutas Lietuva - aukštųjų technologijų lyderė Archyvas Aktualijos Ralfas Dahrendorfas Tautinė valstybė grįžta Dr. Algirdas V. Kanauka Siūlymai, kaip pakeisti Lietuvos valdymą Archyvas Stabdyti savigriovą Lietuvos energetinėje politikoje Lietuvos gynybinė galia ir jos stiprinimas Forumas Laisvės kovos Kronika Rinkimai į Europos Parlamentą - mūsų kandidatai Mitingas Kontaktai Lietuvos energetinės politikos sprendimai Tiesa apie Lietuvos energetiką Memorandumas Peticija "STOP grobuoniškam elektros kainų monopoliui!" Kaip mus paremti	Lietuvos politinė pelkė: kaip iš jos išbristi? Ar galima garbinga politinė konkurencija Lietuvoje? Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidento apkaltos reikšmė Kreipimasis Lietuviškosios korupcijos metraštis Lietuvos politinė pelkė: kaip iš jos išbristi? Politinio monopolizmo grėsmė Lietuvos demokratijai Dekojame Lietuvos politinė pelkė: kaip iš jos išbristi? Lietuva – laisva nuo svetimųjų jungo. Bet ji dar nėra laisva nuo savųjų tamsuolių ir savanaudžių. Ji dar nėra išsilaisvinusi nuo provincializmo ir atsilikimo. O delsti daugiau nebegalima. Reikia veržtis į kultūros ir civilizacijos aukštumas" *Juozas Keliuotis (1902-1983)* Mūsų valstybės narystė ES – tūkstantmečio svarbos įvykis ir šiandien esame lemtingo pasirinkimo kryžkelėje: ar Lietuva pasuks veržlaus augimo keliu (kaip Airija), ar taip ir liks labiausiai atsilikusia europinės bendrijos valstybe (kaip iki šiol Graikija). Pirmuoju atveju airiai sugebėjo efektyviai panaudoti ES lėšas, be to, jie lanksčios lengvatų politikos dėka atsiviliojo į Tėvynę tūkstančius airių kilmės investuotojų, kurie ir padėjo šiai nedidelei valstybei išsiveržti į priešakines Europos valstybių gretas. O graikai paprasčiausiai pravalgė ir išvogė gautus pinigus, užuot juos investavę. Šiandien Graikijoje smagu žiūrėti į asfaltuotus kelius, kurie netikėtai baigiasi paprasčiausia aklaviete kur nors ant didelio kalno. Štai tada ir paaiškėja, kad keliai buvo tiesiami į niekur tik tam, kad būtų dirbtinai sukurtos darbo vietos bei tam tikros valdžios proteguojamos firmos gautų užsakymus ir laiku pateiktų ataskaitas. Tačiau Lietuvos stojimas į ES dar komplikuotesnis: neseniai valstybė patyrė milžinišką Prezidento institucijos krizę, iki šiol neturime patikimo socialinio pamato ir net augant ekonomikai mūsų šalyje didėja skurdas, kyla geriausių specialistų emigracijos banga, nekalbant jau apie įsisenėjusią ir nesuvaldomą (net nenorimą suvaldyti) korupciją. Beje, pastarosios įtaka šalies politiniams procesams paskatino naujų specifinių politinių jėgų, kurias būtų galima įvardinti kaip Pinigų partijas, atsiradimą. Pinigų partijų fenomenas Iki šiol sėkmingai gyvuojanti neskaidri bei korupciją skatinanti šalies politinių partijų finansavimo sistema leidžia tam tikroms politinėms grupuotėms ne tik manipuliuoti gyventojų nuomone, bet ir įtvirtinti vien joms palankius įstatymus. Juk ar turi kokią ekonominę prasmę praėjusiais metais priimtas Mokesčių už naftos ir dujų išteklius įstatymas, ženkliai sumažinęs naftos įmonių mokamus mokesčius, be to, dar ir Lietuvos Vyriausybę įpareigojus dengti naftos paieškų riziką. Mūsų valstybė ir jos gyventojai patyrė milijoninius nuostolius, tačiau, matyt, šis įstatymas buvo naudingas Seimo valdančiajai daugumai. Ar ne iš šių proteguojamų rėmėjų resursų semiasi lėšų socialliberalai, pastarosiomis dienomis demonstruojantys pretenzingą ir šimtus tūkstančius litų kainuojančią reklaminę kampaniją, labai jau primenančią liūdnos atminties proletarinę „Iljičiaus lempučių" akciją. Taigi, milijoninės investicijos ir toliau metamos į politinių rinkimų verpetą, o neaiškios kilmės pinigų dėka išrinkti politikai klusniai vykdo savo rėmėjų valią Lygiai taip pat iš rusiškos karinės pramonės kapitalo įsisteigę borisovininkai net nesuko sau galvos, kad Rusijos Federacijos pilietis neturi jokios teisės finansuoti Lietuvos Prezidento rinkiminės kampanijos. Tačiau Vyriausioji Rinkimų komisija ne tik kad nekonstatavo brutalaus finansinio pažeidimo, bet faktiškai įtvirtino antidemokratinę rinkimų tvarką, kurioje nugalėtojai, atsiradę didelių ir nešvarių pinigų dėka, neteisiami. Štai kodėl jokiais etiniais teisiniais svertais nevaržoma politinė agitacija peržengė visas įmanomas ribas: reklamos specialistų apskaičiavimu R. Pakso rinkimų kampanija galėjo atsieiti apie 15-20 mln. litų , vietoje deklaruotų 3 mln. 287 tūkst. litų. Ką gi, „geradaris" Borisovas buvo apdovanotas libdemų auksiniu Garbės ženkleliu, o prezidentas Paksas pavirto jo faktiniu tarnu. Jau žinome kas iš viso to išėjo, nes Apkalta tapo skaudžia mūsų naujausios istorijos dalimi. Dar vienas būdingas Pinigų partijos veikimo pavyzdys – tai Borisovo antrininku tituluojamas Viktoras Uspaskichas, milžiniškų lėšų dėka mikliai iššokęs į Lietuvos politinę avansceną. Plačioji Lietuvos visuomenė turėtų žinoti, kad atvykėlis iš Rusijos Viktoras Uspaskichas dar 1995 metais tebuvo baigęs aštuonias klases ir šį faktą patvirtina Kėdainių apylinkės teismo archyvai. Tačiau jau po kelių metų, vos tapęs Lietuvos Seimo pirmininku, A.Paulauskas mažaraštį Viktorą Uspaskichą staiga paskyrė Ekonomikos komiteto pirmininku. Beje, tuo pat metu šis rusakalbis bandė girtis, esą ketinąs gintis net ir daktarinę disertaciją, tačiau laimei, vienos Kauno aukštųjų mokyklų dėstytojų grupės skundas LR Švietimo ministerijai apie Uspaskicho bandymus, net nelaikius egzaminų „nusipirkti" disertaciją, užkirto jam tolimesnius „mokslinius" kelius. Įdomus sutapimas: milijonierius rusakalbis Borisovas taip pat gyrėsi apsigynęs disertaciją. Ar tai būdas lengviau suburti prorusišką Lietuvos politinį elitą, kaip tai įvyko prieškaryje, kai vietinės raudonosios inteligentijos pastangomis buvo mikliai pargabenta „saulė iš Rytų". Politinio atsinaujinimo būtinybė Vienas svarbiausių Pinigų partijas suformavusių veiksnių – tai senieji komunistų partijos ir komjaunimo funkcionieriai, jau iš pat pradžių kontroliavę besiformuojančias posąjūdines struktūras, o po to stabiliai įsitvirtinę savo senojoje, tačiau nauja vakarietiška ideologine etikete padabintoje partijoje. Visų jų galvosena bei pasaulėjauta atsirado tokiomis sąlygomis, kai buvo konkuruojama ne idėjomis ar gebėjimais, o vien pastangomis kartoti ideologinius štampus. Šie senieji politiniai įgūdžiai kuo puikiausiai atsiskleidžia visų Pinigų partijų veikloje, pavyzdžiui, lipdant tokius absoliučiai tuščius lozungus, kaip „Nusipelnėme gyventi geriau", „Apšvieskime Lietuvą ir pasaulį"... Tokios sąvokos kaip nacionaliniai interesai, patriotiškumas, valstybinis mąstymas ar bent politinis padorumas, Pinigų partijų funkcionieriams nereikalingos ir nesuprantamos. Juos valdantis įsisenėjęs refleksas yra tik vienas: politinė valdžia = finansinė galia. Štai todėl ir mūsų užsienio partneriams akis badyte badanti valstybinė korupcija iki šiol turi puikaus šiltnamio sąlygas klestėti. Jei vakarietiška politinė tradicija remiasi demokratinės teisės principais, tai Lietuvos politikoje daug ką lemia ne moralė ir teisė, o tik Pinigų partijų diktuojama finansinė jėga. Tą puikiai suprato ir atstatydintas Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas, kuris, praėjus vos kelioms valandoms po balsavimo baigiamajame Apkaltos procese, pareiškė ir vėl kandidatuosiąs LR Prezidento rinkimuose. Ką gi, lietuviško politinio absurdo karuselė tęsiasi, o mes tik galime stebėti vis labiau ryškėjančius atgaivinamos antivakarietiškos politinės tradicijos bruožus: - pirma, neseniai Seime patvirtiname naujos redakcijos Politinių partijų ir organizacijų įstatymo pakeitimo įstatyme yra numatytas privalomas tūkstančio politinės partijos narių skaičius. Ir tai nieko bendro neturi su tokių politinių partijų ir organizacijų auditu, kurios nedalyvauja rinkimuose, nesugeba kurti savo programinių siekių, nepateikia net finansinių ataskaitų. Šis politinių partijų masiškumo reikalavimas – tai jau žingsnis atgal į netolimą praeitį, kai vienintelė komunistų partija buvo privalomai masiškiausia visoje šalyje. - Antra, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 str. yra nurodomas rinkimų užstatas vienam kandidatų sąrašui įregistruoti – net 20 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžių, o laiku nepateikus tam tikrų duomenų – rinkimų užstatas vienam kandidatų sąrašui įregistruoti yra jau tris kartus didesnis! Akivaizdu, kad šiandieninės Pinigų partijos labai bijo net menkiausios galimos konkurencijos ir todėl, priimdamos sau palankius įstatymus, bando atsikratyti visais kitais politiniais konkurentais. Netenka net abejoti, kad šios partinių privilegijų įtvirtinimo pastangos neskatina teisingumo, mūsų valstybės plėtros idėjų ar jų alternatyvų pasirinkimo politikos. Kita vertus, tos pačios Pinigų partijos dalyvauja įnirtingose tarpusavio politinėse grumtynėse dėl valdžios, kuri Lietuvoje jau seniai privatizuota ir tapusi labai pelningo biznio atmaina. Netenka stebėtis, kad net Prezidentūroje dingsta slapti su didžiausių Lietuvos įmonių privatizavimu susiję dokumentai bei saugumo ataskaitos apie bankus ir žiniasklaidą, slapti duomenys apie ginkluotę. Netgi didieji istoriniai Lietuvos įvykiai, tokie kaip stojimas į NATO, yra paženklinti korupcinio „deguto šaukštu": priėmimo į šį Aljansą proga buvo surengtas prašmatnus banketas penkiems šimtams asmenų (žinoma, iš mokesčių mokėtojų lėšų) ne kur kitur, o buvusioje garsiojoje „Draugystėje", kuri šiandien priklauso premjero žmonai. Bet kurioje tradicinės demokratijos visuomenėje toks įžūlus ir savanaudiškas aukščiausio valstybės pareigūno elgesys būtų pasmerktas, tačiau Lietuvoje buvusi sovietinė nomenklatūra elgiasi kaip nuosavame dvare. Pinigų partijos ir jų atstovai Seime – esamame ar būsimame – didelė politinė Lietuvos nelaimė. Galėsime džiaugtis demokratija tik tada, kai galų gale bus atstovaujami šalies gyventojų daugumos interesai, sukurtas jų ekonominis ir socialinis saugumas. Iki objektyvių ir teisingų rinkimų kelias dar yra tolimas ir nelengvas. Akivaizdu, kad kuriant mūsų klestinčią ir demokratinę valstybę, būtinas politinis atsinaujinimas.