Pasaulyje vienos žymiausių RAND korporacijos ekspertai ir analitikai paskelbė studiją „Assuring Access in Key Strategic Regions. Toward a Long-Term Strategy" (2004), kurioje detaliai analizuojamas galimo karinio konflikto tarp Rusijos ir Baltijos valstybių (NATO) scenarijus. Studijoje prognozuojama, kad tokio pobūdžio konfliktas gali įvykti jau 2012 m. ir viena iš potencialių jo priežasčių gali tapti jau minėtas rusų tautinės mažumos klausimas. Taigi, RAND analitikai rimtai vertina Rusijos galimybes. Studijoje sakoma, kad Rusijos kariuomenė greitai užimtų Baltijos valstybes ir įsitvirtintų Lietuvos pasienio su Lenkija placdarme, virš užimtos teritorijos būtų sukurta vieninga oro gynybos sistema, o Rusijos Baltijos laivynas užblokuotų įėjimą į Baltijos jūrą. Pralaužti šitą gynybinę sistemą, autorių nuomone, gali būti sunku, bet tikrai įmanoma. Jų išvada yra ta, kad svarbesnis yra ne karinis, o politinis aspektas. Šiame prognostiniame ateities geopolitinių galių perkaitos kontekste didelį nerimą kelia šiuo metu visai sujaukta Lietuvos kariuomenės pertvarkos samprata, nes 2008 m. kovo 13 d. Seimas paskelbė atsisakąs Lietuvos šauktinių kariuomenės, visai užmiršęs tautos paklausti, ar tikrai karinė prievolė Tėvynei nereikalinga? Ar kariaus koks varganas tūkstantis profesionalių etatinių kariškių, išblaškytų Irake ar Afganistane, Lietuvos gynybą paliekant vien abstrakčiam NATO skėčiui? Lietuvos politikams nepateisinamai, nedovanotinai užmiršus, kad su Baltarusija turime net 650 kilometrų ilgio sieną, už kurios dislokuoti (kaip ir Kaliningrade) ne tokių jau draugiškų ir taikingų režimų pulkai, apginkluoti naujausia puolamąja technika ir agresyvia šovinistine ideologija. Neatsakingas ir beatodairiškas pasitikėjimas vien transatlantine kolektyvine gynybos organizacija, Lietuvos kariuomenės kūrimas vien mėgdžiojant didžiųjų valstybių kariuomenių modelius, nenoras matyti rimtų organizacinių bei technologinių pokyčių kaimyninių valstybių ginkluotojų pajėgų struktūrose, gali padaryti neapsakomai didelę žalą Lietuvos nacionaliniam saugumui.

NATO gynybinė sistema ir šauktiniai

Mūsų valstybės gyvenime ypatingai svarbus veiksnys - tai patikima parama iš NATO. Tačiau nepamirškime, kad 3 - jame NATO sutarties punkte yra pabrėžiama, jog visos jos narės turi išvystyti savo individualius ir kolektyvinius gynybos pajėgumus. Tik 5 -sis šios sutarties punktas įpareigoja užpuolimo atveju visas nares padėti viena kitai pagal išgales. Taigi, turime patys kurti savo nacionalinę kariuomenę. Todėl labai naivūs yra tie mūsų politikai, kurie teigia, kad mes turime tiesiog be jokios atodairos pasitikėti NATO pagalba, kuri atskubės žaibiškai. Nors dabar jau net ir atsargiausi ekspertai teigia, kad NATO de facto gali nesuspėti ar net nesutikti ateiti į pagalbą pakankamai efektyviai ir kuo sparčiausiu laiku. Plačiai pagarsėjo atvejis, kai Balkanuose NATO vadas generolas W.Clark įsakė britų generolui Jackson užimti Priscinos oro uostą greičiau, negu jį galėtų užimti netoliese išsidėsčiusios rusų pajėgos. Tačiau generolas M. Jackson atsisakė, sakydamas, kad tai gali sukelti pasaulinio konflikto židinį ir , deja, rusai buvo pirmi.

Taip pat yra labai svarbi mūsų valstybės pozicija dėl rezervų ir partizaninio karo: jeigu kalbame apie profesinę kariuomenę, sustiprintą savanorių rezervu, ir, jeigu priešas, dėl vienos ar kitos priežasties vartoja labai ribotas pajėgas - šiuo atveju, belaukiant pagalbos iš NATO, mums gali pasisekti priešą sustabdyti. Tai yra realu, nes priešas gali naudoti nebūtinai įprastinę kariuomenę, bet pajėgas, suorganizuotas iš disidentų, penktųjų kolonų ar tarptautinių avantiūristų, kurie galėtų įsiveržti į Lietuvą kokiu nors inscenizuotu pretekstu.

Ir atvirkščiai, jeigu priešas įsiveržtų masiškai, ginkluotas tankais, lėktuvais ir specialiomis pajėgomis, atgabentomis oru į strategiškai svarbias krašto vietoves, nepaisydamas tarptautinių įsipareigojimų, tada karinės gynybos tikslas turėtų būti vėl kitoks. Visuotinis piliečių dalyvavimas mūsų krašto gynyboje neabejotinai sustiprintų mūsų paveldėtą istorinę narsios karystės tradiciją ir atnaujintų karinę savimonę , valią, drąsą ir ryžtą, be kurių neįmanomas net ir menkiausias pasipriešinimas.

Septynioliktajame šimtmetyje didžiausiose Europos valstybėse pradėjo formuotis profesinės kariuomenės, bet ir jos buvo mišrios, pašaukiant šauktinius pagal reikalą. Grynai profesinės kariuomenės nesulaukė geros reputacijos. Čia irgi nereikia painioti profesinės kariuomenės su profesionalais. Kiekvienas karys turėtų būti profesionalus, o rezervistas turi būti profesionalas savo įgūdžiuose. Taigi, mišri kariuomenė , susidedanti iš profesionalių karių (kurie daugiausiai vykdo kadrų apmokymą ir rengimą bei ilgalaikį planavimą), o rezervistams papildant karių gretas pagal reikalą, yra pati geriausia. Taip yra daugumoje Vakarų šalių, tai kodėl gi negali būti Lietuvoje?

Kai kurie politikai sako, kad tai yra per brangu. Bet Lietuvos gynybos biudžetas dar nepasiekė 2 procentų, kaip kad buvo žadėta NATO sąjungai. O juk grynai profesionalų kariuomenė ir būtų pati brangiausia. Be to, atsirastų nemenkų sunkumų, norint rasti pakankamai kvalifikuotų profesionalių karių, nebent už dideles algas, nes tautos karinė savimonė ir savigarba jau būtų sumenkusi dėl nutrūkusios Visuotinės gynybos tradicijos, kažkada į nenugalimą moralinę jėgą jungusios visus Lietuvos gyventojus.

Todėl šauktinių rezervas yra išskirtinai svarbi ir reikalinga gynybinė galia net ir šiuolaikin ėmis technologijomis paženklintų karų sąlygomis. Nors šauktinių karių yra pašaukiama nedaug, tačiau svarbiausia, kad yra išsaugomas tautos karinis dvasinis paveldas, susijęs su lietuviškumo tapatybe, savimone ir savigarba. O juk tai - ne tik kariuomenės, bet ir visos tautos, jos jungiamų ir vienijamų piliečių charakteris, moralinė patirtis ir tūkstantmetinės pamatinės vertybės, reflektuojamos į unikalią valstybės tęstinumo tradiciją, savo tautos šventumo pajautą ir ryžtą bei valią ją išsaugoti nelaimės atveju, narsiai ginantis ginklu, jei priešas užpuola. Tautiškumas yra kariuomenės moralinis pagrindas, kompasas, pagal kurį kariaujama ir net mirštama.

Lietuvai yra būtinas rezervas, kuris būtų pritaikytas ne vien pergalės siekiams didžiausiuose modernaus įprastinio karo mūšiuose, bet ir reguliarios kariuomenės pagalbai, nebūtinai tik kovojant ir laikant AK-47 rankose. Jei įsiveržtų priešas ar valstybėje kiltų suirutė, arba net naujos okupacijos grėsmė, Lietuvos profesinė kariuomenė atsidurtų sunkioje padėtyje, todėl rezervas turėtų svarbią paskirtį - pradėti asimetrinį, partizaninį, t.y. nereguliarų (neįprastinį) karą. Tai strategiškai labai svarbi kova, panaudojant tai, kas svarbiausia - istoriškai paveldėtą gilų karystės patyrimą, lietuvišką protą, unikalius tautinius psichologinius bruožus. O tam reikia Visuotinio karinio pasirengimo.

Mišri, t.y profesinė kariuomenė, paremta savanorišku rezervu - tai mūsų valstybės gynybai labiausiai .priimtinas būdas. Rezervo parengimui tikrai turėtume lėšų, jeigu iš valstybės biudžeto gynybos reikmėms būtų skirti 2 procentai. Tačiau rezervistai neturėtų būti apmokomi masiškai. Jie turėtų būti apmokomi pagal savo paskirtį ir specialybę. Rezervistų apmokymas turėtų būti nuolat atnaujinamas, o nacionalinį rezervą ilgiems dešimtmečiams suvienytų aktyvus pilietinis ugdymas, lietuvybės dvasia ir patriotizmas.

Teritoriškai mažose valstybėse, siekiančiose išsaugoti savo nepriklausomybę, nacionalinį saugumą įtvirtina ekonominis potencialas, tautinė kultūra, socialinė politika, diplomatija ir efektyvi karinė gynybinė sistema. Mūsų geopolitinės padėties ypatumai, valstybingumo raida ir lemtingų pasaulinių įvykių poveikis tautos gyvenimui, verčia ne tik rimtai susimąstyti, bet ir imtis priemonių tikslesniam išorinių grėsmių įvertinimui bei karinės gynybinės sistemos tobulinimui.